Proga prisiminti mokyklą
„Nesijaučiu raštingiausiu žmogumi Lietuvoje”, – kuklinosi 26 metų kaunietė buhalterė Akvilė Andziukevičiūtė. Ji šeštadienį laimėjo Nacionalinio diktanto konkursą, surengtą Lietuvos televizijoje.
Diktuotą tekstą teisingiausiai parašiusi kaunietė laimėjo Mokslo ir enciklopedijų leidybos instituto įsteigtą prizą – „Visuotinės lietuvių enciklopedijos” komplektą.
Nugalėtoja tapusi A.Andziukevičiūtė specialiai konkursui nesiruošė. Prieš finalinį turą kaunietė atostogavo su dukra.
„Lietuvių kalbos diktantai gerai sekdavosi mokykloje, todėl norėjosi pasitikrinti, ar praėjus tiek metų dar neužsimiršo žinios”, – aiškino A.Andziukevičiūtė.
Konkurse moterys raštingumu nurungė vyrus. Antrąją vietą laimėjo Viktorija Mičiūnaitė, trečiąją – Gražina Vilčinskienė, ketvirtąją – Aušrinė Misevičė ir penktąją – Rasa Gražulytė.
Laužė galvą dėl skyrybos
Finale iš viso rungėsi 80 dalyvių, geriausiai pasirodžiusių pirmojo turo metu.
Į antrąjį konkurso etapą patekę dalyviai rašė ištrauką iš tragiško likimo Broniaus Radzevičiaus novelių rinkinio „Link debesijos”.
Rašiusieji diktantą tikino, kad šis tekstas buvo daug sudėtingesnis nei diktuotas pirmojo turo metu. Nepaisant to, iš 80 antrojo turo dalyvių 16 padarė tiktai po vieną klaidą.
„Gramatika nebuvo sudėtinga, sunkiau sekėsi su skyryba. Pasitaikė klastingų sakinių, kur buvo galima padėti ir vieną, ir kitą ženklą. Pirmojo turo metu to nebuvo”, – kalbėjo vilnietis radijo inžinierius Petras Buzas.
Jauniausiam konkurso dalyviui buvo 19, vyriausiam – 73 metai.
Diktorius diktavo lėčiau
Šeštadienį diktantą rašę žmonės nepriekaištavo diktoriui Juozui Šalkauskui dėl teksto skaitymo tempo.
Po pirmojo konkurso turo daug kas skundėsi, kad buvo skaitoma per greitai.
Šį kartą diktanto tekstas buvo skaitomas tiesiogiai per Lietuvos radiją ir televiziją.
Dalyvauja ir garsenybės
Nacionaliniai diktantai populiarūs ne vienoje Europos šalyje.
Pavyzdžiui, Olandijoje per tokius konkursus savo kalbos žinias pasitikrina žinomi šalies politikai, kitos įžymybės.
Nacionalinio diktanto II turo tekstas
Kartą vyresnysis brolis nei iš šio, nei iš to išardė sienas, išmėtė spąstus pelėms gaudyti. Mažasis apstulbęs žiūrėjo (,) žiūrėjo, pagaliau neištvėrė ir pravirko. Paskui pagrasino apskųsiąs tėvui. Tėvas mat visuomet jį užtardavo (,) kartais neleisdamas vyresniajam nė pasiteisinti. Tačiau šįkart mažasis abejojo, ar taip bus ir dabar.
Tikriausiai klius abiem. Todėl skųstis nė negalvojo, tik grasė. O kai gąsdinimas nepadėjo, ėmė įrodinėti, kad daugiausia darbavosi jis, kad vyresnysis neturįs teisės taip elgtis. Šis tiktai juokėsi ir su piktu pasitenkinimu draskė visa, ką mažasis taip stropiai buvo sukūręs. Tą pertvarą, kurią jis klūpodamas lipdė prieš kelias dienas iš molio, dabar spardė nuožmi brolio koja. Jų darbo įrankiai, net maisto atsargos (- arba , – arba ,) viskas zvimbė pro susigūžusio mažylio galvą, tiško jam į akis smėlis.
Neištvėręs mažasis griebė po ranka pasitaikiusį lentgalį ir (,) klaikiai spiegdamas (,) puolė savo brolį. Šis (,) išgąsdintas gal ne tiek jo smūgių, kiek spiegimo (,) puolė laukan. Visą dieną iš pašiūrės sklido prislopintas mažojo inkštimas.
Po kelių mėnesių jie susitaikė. Vyresnysis mažąjį įtikino, kad būsto statyba – vaikų žaidimas. Tikri vyrai turi vaikščioti persimetę per petį lankus, jodinėti arkliais. Susimąstęs klausėsi jaunesnysis ir linkčiojo galvą (, arba – arba , – arba: arba;) galėjai manyti, kad jis tebepyksta.