Keiksmažodžiai iš scenos: šachas ar matas?

Tautinis Lietuvos teatras jau įkopė į antrąjį šimtmetį. Mūsų sceninis dramos menas nuo pat ištakų buvo neatsiejamas nuo lietuvių kalbos, kaip didžiausios kultūrinės vertybės, puoselėjimo ir gryninimo. Taip buvo anksčiau.

Pastarojoje epochoje teatrų publika vis dažniau vaišinama iš scenos sodriomis tiek žargono, tiek svetimybių, tiek tautinių ir importinių keiksmažodžių dozėmis.

Kas tai?

Tik nepamanykite, kad autorius čia puls agituoti prieš keiksmažodžius ir jų skleidėjus apskritai ir nutaisęs šventuolio miną juos smerks. Nejuokinkime publikos: retas kuris mūsų sugeba išvengti, anot Mažojo teatro spektaklio „Madagaskaras” herojės, miltų rupiųjų ir kitokios šneką riebinančios leksikos savo kasdienėje kalboje. Tad tiesiog atkreipkime dėmesį į faktus.

Pasirodo, plūdimasis iš scenos yra mūsų atkurtos nepriklausomybės amžininkas. Regis, kaip tik 1991 metais keiksmažodžiai pirmąkart drąsiai nuaidėjo nuo svarbiausios – Akademinio dramos teatro – didžiosios scenos. Tai atsitiko per dramos teatro klasikės režisierės Irenos Bučienės spektaklį pagal anglų dramaturgės Marios Irene Fornes pjesę „Dumblas”. Tai buvo šiurkščiausi mūsų tautinės tarpuvartės žargono žodžiai, vartoti vietoj analogiškų angliškų formuluočių. Kadangi pjesės siužetas – taip pat iš padugnių gyvenimo, tokia raiškos priemonė buvo lyg ir pateisinama. Svarbu tai, kad ir pačios atlikėjos, ir visam tam eksperimentui vadovavusi režisierė taikė šią naujovę rezervuotai, su akivaizdžiu nejaukumo jausmu, lyg atsiprašydamos, nesimėgaudamos ir neforsuodamos.

Kaip parodė tolesni įvykiai, eksperimentas nepasisekė. Ir publika nepareiškė entuziazmo, ir pati režisierė, regis, liko nepatenkinta savo mėginimu, anot rusų poeto Sergejaus Jesenino, „pabrukus kelnes vytis komjaunimą”. Tuomet atrodė, kad keiksmažodžiai, kaip išraiškos priemonė, neprigijo Lietuvos teatruose.

Čia anaiptol nesiekiama uždavinio pedantiškai atsekti keiksmo žodžių vartosenos mūsų dramos scenose chronologijos. Greičiausiai jų būta ir daugiau. Bet akivaizdu, jog Oskaro Koršunovo pastatymo pagal Marko Ravenhillo pjesę „Shopping and Fucking” pasirodymas – esminė šio proceso gairė, nors ir atsispindėjusi vien spektaklio pavadinime.
Jeigu tai būtų atsitikę ne 1999 metų rudenį, o šiomis dienomis, greičiausiai importinį pavadinimą būtų pakeitęs tautinis jo atitikmuo (tarkim, „Pirkliava ir…” ar pan.). Kita vertus, šiomis dienomis toks tautiškas keiksmažodžių skambesys nekeltų nuomonių audros, kaip anuomet – svetimas. Kodėl?

Vėl palikime aiškintis šį klausimą masinės psichologijos ar kitokių mokslų specialistams. Tiesiog paimkime į rankas… skaičiuotuvą. Suskaičiuokime, kiek pajamų gauna ir kokius nuostolius patiria teatras, entuziastingai, forsuotai ir didelėmis dozėmis vartodamas rusiškus keiksmažodžius, taigi „matą” (OKT spektaklis „Vaidinant auką”, rež. Oskaras Koršunovas) ir tautinius (Jaunimo teatras, „Pagalvinis”, rež. Jonas Vaitkus).

Spektaklį „Vaidinant auką” teko matyti du variantus: Nacionalinio dramos teatro (NDT) mažojoje scenoje ir didžiojoje. Kamerinio varianto scena, kurioje milicininkas (akt. Vaidotas Martinaitis) prapliumpa manifestiniu isterišku monologu, sodriai pagausintu rusišku keiksmu, skambėjo išties labai juokingai, nes taip buvo išreikštas pjesės turinio ironiškas patosas. O NDT didžiojoje salėje iš to paties epizodo juoktis jau neteko, nes aplink staugė, klykė, trypė kojomis iš entuziazmo jaunuomenė, užpildžiusi salę iki palubės, regis, vien dėl šios scenos. Visas kitas spektaklio ir pjesės turinys publikai aiškiai nerūpėjo. Teatro kasa galbūt iš to ir išlošė, teatro lygis – lyg ir pralošė.

O Jaunimo teatro spektaklyje „Pagalvinis” skamba jau tautiški keiksmažodžiai. Jais savo sukurtų personažų leksiką su įkvėpimu sodrina ir prityrusios, ir jaunos šio teatro žvaigždės. Keiksmažodžiai čia nėra vien originalaus teksto lietuviški atitikmenys, tai tų originalių ir visiems jau suprantamų angliškų keiksmų įkvėptos tautinės interpretacijos.

Skaičiuotuvas parodo, kad šio spektaklio publiką galėtų sudaryti visa potenciali teatro žiūrovų masė, išskyrus kelias grupes. Pirmoji – vyresnio amžiaus žmonės, kuriuos keiksmažodžiai šokiruoja kasdieniame gyvenime, kuriems teatro menas ir plūdimasis – nesuderinami dalykai. Tokių nuo seno pratusiųjų lankyti šį teatrą yra dar nemažai. Kita grupė – jaunuoliai, kurių keiksmažodžiai paprastai nešokiruoja, tačiau atėję į spektaklį su vyresniais žmonėmis (tarkim, su tėvais) tokioje lingvistinėje aplinkoje jaučiasi nejaukiai. Trečioji – jaunesnio amžiaus žiūrovai, kurie nesikeikia patys ir kuriems viešas keiksnojimas apskritai (ne tik teatre, bet ir viešajame transporte, kavinėje, o juo labiau teatre) yra nepriimtinas. Tokių, pasirodo, irgi esti nemažai. Taigi dėl plūdimosi scenoje tiek šis spektaklis, tiek teatras praranda nemažai ir ne prasčiausios kokybės publikos.

Koks galėtų būti teigiamas tokio eksperimento balansas? Kartais nuskamba argumentas, kad teatras, sumaniai panaudodamas bulvarines priemones, prisivilioja žmonių, kurie šiaip spektaklių neina žiūrėti. Tokiu būdu teatro meno kūrėjai lyg ir prisipažįsta, jog kitos išraiškos priemonės, išskyrus bulvarinius štampus bei tarpuvartės leksiką, neduoda geidžiamo rezultato.

Tačiau statistika rodo, kad eidami šiuo keliu teatrai toli gražu ne visada išlošia šią įmantrią šachmatų partiją su žiūrovais, o meninės reputacijos požiūriu dažniausiai patiria šachą, nuo kurio tėra keli žingsniai iki visiško mato. Ir bulvariškumas puošia teatro reputaciją lygiai tiek, kiek moterį – seniausios profesijos ženklas. Sykį pelnius vėliau būna labai sunku jo atsikratyti.

Neseniai kaip tyčia pasitaikė vienas kvailas elektroninis laiškelis, kurių dabar apstu: atseit perskaityk, nusiųsk visiems savo adresatams ir būsi laimingas. Jame, be kita ko, pateikta visai nekvaila pamokanti istorija apie vaiką, kuriam tėvas liepė už kiekvieną kitam padarytą nuoskaudą kalti į vartus po vinį, o už kiekvieną atgailautą ir atsiprašytą nuoskaudą – po vinį ištraukti. Kai berniukas subrendo, vartai liko be vinių, bet visi išvarpyti skylių…

Naivu tikėtis, kad mūsų teatrai kada nors atsiprašys žiūrovų už visas „vinis”, eksperimentuojant sukaltas į jų patiklias sielas. Tačiau būdamas paprastas žiūrovas galėčiau tik pridurti: …man toks teatro menas, po bendravimo su kuriuo mano siela tampa dar labiau žaizdota ir skylėta!..

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Nuomonė su žyma , , , , , , , , , , .

1 atsiliepimas į "Keiksmažodžiai iš scenos: šachas ar matas?"

  1. 7

    😳 8) 🙄 😕 😡 👿 😯 💡 🙂 😀 😉 😛 🙁 😥 😮 😐

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.