Ausis pastatęs klausiausi Seimo diskusijos dėl LR Konstitucijos pataisų, pasitinkant eurą…
Euro priešininkai sako: Lietuva be lito – Lietuva be ateities. Per visuomenės apklausas nemaža dalis žmonių pasisako už litą. Pernai grupė žmonių bandė surengti net referendumą. Laimė, žmonės nepalaikė. Mano tetai iš Plungės nesvarbu nei pinigo pavadinimas, nei jo atributika. Jai svarbu, kiek ji galės nusipirkti būtinų prekių ir paslaugų už savo skurdžią pensiją.
Suprantu lito šalininkų poziciją. Tautinio atgimimo metu litas iš paprastos ekonominės kategorijos buvo paverstas politiniu įrankiu, kurio pagalba galima pasiekti nepriklausomybę. Buvo ir mokslininkų, kurie bergždžiai samprotavo ir klaidino visuomenę, kad vienoje valstybėje gali būti kelios valiutos…
Lito garbinimas rėmėsi Lietuvos banko ir lito įkūrėjo prof. Vlado Jurgučio mokymu: „… pinigai yra ne tik atskiro žmogaus, bet ir ištisos klasės, net ir visos tautos tvirtas politinės galios šaltinis”. Bet profesoriaus erudicija ir analitinis mąstymas neleido dogmatiškai vertinti pinigų vaidmenį ir „įkalinti” juos tautos ūkio rėmuose. Jis jau tada (prieš Antrąjį pasaulinį karą) įžvelgė užsisklendimo žalą tautos ūkiui, pabrėždamas, kad norint greitai atgaivinti tuo metu suvargusį pasaulį reikia plačiau atverti visų kraštų sienas.
Po tų prof. Jurgučio teisingų samprotavimų praėjo daugiau kaip pusė amžiaus. Per tą laiką mokslo, technikos ir ekonomikos pažanga be jokių politinių sprendimų vis drąsiau peržengia nacionalines sienas. Svarbiausia tame procese nepaklysti. Išlaikyti savo tautinį identitetą. Gynybai reikia ne primityvių tautinių lozungų, o dvasinių, kultūrinių, moralinių „muskulų”.
O gal išsigelbėjimas – litas? Naivu manyti. Mes tikro lito ir neturime. Jis buvo dolerio, dabar – euro dirbtinis palydovas. Lietuvos bankas savo rizika šiek tiek pralaisvina Valiutų valdybos, į kurią įmontuotas litas, pančius. Bet tik šiek tiek.
Taigi, reikia ieškoti patikimesnės užuovėjos. Europos Ekonominės Bendrijos (dabar Europos Sąjunga) specialistai prieš keliolika metų buvo paskaičiavę, kad sukūrus kolektyvinę valiutą, panaikinus muitus ir atidarius sienas laisvai judėti žmonėms ir prekėms, galima sutaupyti 20 milijardų JAV dolerių per metus. O dabar, kai žymiai išaugo gamyba, išsiplėtė ES ribos bei piniginiai ir prekiniai santykiai, tie rezervai dar didesni. Ir čia, cirkuliacijos sferoje, o ne gamybos procese dabar slypi didžiausi ištekliai kelti žmonių gerovę. Todėl niekam neturėtų kilti abejonių dėl kolektyvinės valiutos – euro – naudingumo. O ypač verslininkams.
Nepatogu pačiam pasigirti, bet dar 1990 metais „Švyturio” žurnale rašiau, kad „gal naudingiau būtų ieškoti galimybių pasinaudoti kurios nors kaimyninės Vakarų valstybės valiuta”. Taip sakydamas turėjau galvoje ir tai, kad nacionalinių pinigų administravimas pakankamai brangiai kainuoja.
Kas būtų, jeigu pasiliktume gyventi su litu? Gerai, kad jis yra euro palydovas. O jei ES centrinis bankas atsisakys globoti litą? Ir jis turės laisvai „plaukioti”? Tai gali būti dar blogiau, negu užsuktas dujų vamzdis. Nėra čia galimybių išsakyti visų argumentų. Bet vienintelis išganymas – kolektyvinė valiuta – euras. Kitas pasakys: Didžioji Britanija neatsisakė savų pinigų. Pirma, ji – ne Lietuva. Antra, esu tikras, jei ne rytoj, tai poryt ir Didžioji Britanija įves eurą.
Eurui funkcionuoti turi būti sudaryta atitinkama ekonominė ir teisinė erdvė. Sutinkant eurą, be abejo, reikia taisyti LR Konstituciją. Bet dėl tų neesminių pataisymų ar reikia daug šnekų, posėdžių? Kokios teisinės erdvės reikės eurui, gali mikliai pasakyti ES centrinis bankas. Juk ir Lietuvos bankas taps tam tikra prasme to banko struktūros dalimi. Po ilgų seimūnų peštynių apie tai labai aiškiai pasakė Algirdas Butkevičius. Šiuo klausimu labai racionaliai ir argumentuotai kalbėjo opozicijos lyderis (kartais būna ir kitaip).
Stebėjausi išgirsta nuomone, kad Konstitucijos 125 str., kur pasakyta, kad „Pinigų emisijos teisę turi tik Lietuvos bankas” pakanka išbraukti žodelį „tik”. Tada ši frazė skambėtų taip „Pinigų emisijos teisę turi Lietuvos bankas”. Ir naivuoliui (nemanau, kad ES Centriniame banke tokie dirba) aišku, kad nei kalbos, nei logikos, nei juridiniu atžvilgiu tas nieko nekeičia. Ateina į Lietuvą kolektyvinė ES valiuta – euras. Tad kokius dar kitus pinigus gali emituoti Lietuvos bankas? Nebent galvojama kurti Lietuvoje kelių pinigų sistemą. Tai būtų diversija prieš ES ir jos centrinį banką. Reikia tik pasidžiaugti, kad Seimas rado teisingą sprendimą, už kurį beveik vieningai nubalsavo sausio 19 d.
Bet vis dėlto derėtų atsižvelgti į per pirmą svarstymą Kęstučio Glavecko pateiktą siūlymą, kad reikia būti pasiruošusiems amortizuoti kainų didėjimą. Valdžios postringavimai, kad jos nedidės, mažai ką įtikina. Jei nedidės, kartu su valdžia galėsime pasidžiaugti. Bet pasiruošti reikia blogiausiam. Kad nebūtų sukompromituotas euras. Ir pažadas. Čia platus darbo baras socialinės apsaugos ir darbo ministerijai, kurios vadovė Vilija Blinkevičiūtė nepraleidžia progos pasigirti pensijų padidinimu (tarsi iš savos kišenės).
Iš kur sukaupti išteklių laikiniems praradimams kompensuoti? Jų yra. Tik reikia pagarbos visuomenei, žmonėms. Tam neužteks „apkirpti” monopolistus, kaip siūlo vieni. Gal reikėtų paskelbti valstybinę taupymo akciją?
Žadama dar didinti ir taip išpūstą valdininkų skaičių. Ir išlaidas jiems išlaikyti. Sakoma, kad reikės tikrinti ES skiriamų fondų panaudojimą. Tuos pinigus skirstykime viešai, ne po kilimu. Nereikės brangiai kainuojančių kontrolierių. Yra realių rezervų, kuriuos, esant neišvengiamam reikalui, valdžia galėtų panaudoti. Tik reikia ryžto, valios. Ir noro.
Kad valdžiai nerūpi žmonių interesai, rodo paprastas pavyzdys. Žmonės neturėjo problemų sumokėti už komunalines ir buitines paslaugas. Tai darydavo bankai arba pašto įstaigos. Bet užsienio bankai nevengia lupikauti, o gautą pelną išvežti. Gyventojų reikalams kol kas tarnavo paštas. Tas irgi panoro uždirbti. Susimokant už komunalines ir buitines paslaugas visur reikia po vien kitą litą primesti. „Kas čia bloga”, kas nors pasakys. Bet tai rodo valdžios požiūrį į žmogų, jo interesus. Todėl tokio aplaidumo valdžia neturėtų sau leisti, sutikdama istorinės reikšmės įvykį – eurą.
Ir dar. Kai kurie ES pareigūnai pradeda abejoti, ar dėl didėjančios infliacijos euras galės ateiti į Lietuvą nuo 2007 metų. Pradeda „pasuoti” ir kai kurie mūsų valdžios vyrai. Drįstu manyti, kad nereikia prarasti tempo. Kas gali garantuoti, kad situacija dar nepablogės? Pradėtą darbą reikia baigti iki galo, garbingai.