Pagautas patriotinio išdidumo Vasario 16-ąją nusprendžiau pasiknisti internete ir pažiūrėti, ką apie mūsų nepriklausomybę gali sužinoti www tyruose klaidžiojantys žmonės.
Nesiruošdamas daug dirbti šventą dieną peržiūrėjau keletą tarp internautų populiariausių ir, ko gero, solidžiausių svetainių: BBC „šalių aprašymus” (country profiles, jei kiltų pagunda panaršyti patiems), JAV centrinės žvalgybos agentūros (CŽV) „pasaulio faktų knygą” (CIA World Factbook), interneto lankytojų kuriamą Wikipedios enciklopediją bei JAV veikiančio Terorizmo tyrimų centro (www.terrorism.com) duomenis.
Rinkausi tokius šaltinius, kurie informaciją apie Lietuvą renka patys – negauna sugromuliuotų žinių iš mūsų institucijų.
Prisipažinsiu, kad po smagaus pasiskaitymo į minėjimą ėjau galvą iškėlęs ne taip kaip įprastai. Ir jaučiausi, kaip tapę įprasta „normuoti”, mažiau lietuvis.
Pasirodo, CŽV turimais duomenimis, 1918 m. vasario 16 d. yra „data, kai Lietuva paskelbė nepriklausomybę nuo Sovietų Rusijos ir sukūrė savo valstybingumą”. Gal amerikiečių žvalgyba geriau už mus išsiaiškino, nuo ko nepriklausomi pasiskelbėme? Terorizmo tyrimų centras teigia kiek abstrakčiau – vasario 16-oji yra Lietuvos nepriklausomybės nuo Vokietijos, Austrijos, Prūsijos ir Rusijos okupacijos diena. Taikliai – šauk į visas puses, neprašausi!
BBC teigimu, mūsų tautelė didžiąją savo gyvavimo dalį buvo priklausoma nuo Lenkijos arba okupuota. Jokių užuominų į buvusią nepriklausomą didybę. Kai tokią informaciją skelbia patikimas ir milijonų kasdien lankomas šaltinis, neverta stebėtis, kad daugelis užsieniečių pasakojimų apie Lietuvos kadaise buvusią galybę klausosi kaip porinimų apie Atlantidą.
Taigi 1918 m. paskelbusi nepriklausomybę nuo pusės Europos, iki Antrojo pasaulinio pasidžiaugusi laisve, Lietuva vėl okupuojama. BBC gražiai aprašo lietuvių nepasidavimą rusifikacijai, tačiau britams atrodo, kad per okupacijos metus mes branginome ir išsaugojome tris dalykus: kalbą, krikščionybę ir… pagoniškas tradicijas. Štai jums ir moderni visuomenė, kuri pirmoji išsilaisvino iš SSRS ir per 14 metų įšoko į Europos Sąjungą bei NATO. Po tokio pristatymo nebestebina ir Wikipedios pateikiama staigmena – tarp šešių garsiausių Lietuvos mokslininkų (M.Gimbutienės, J.Greimo ir kt.) minimas ir psichiatras Hanibalas Lekteris. Tiesa, skliausteliuose pridurta, kad tai – fikcinis herojus iš Th.Harriso romanų.
Pagoniška šalis, kurios neaišku kokia istorija, o vienas iškiliausių sūnų – Hanibalas, – kur tokia galėtų būti? CŽV Lietuvą patupdo „prie Baltijos jūros, tarp Latvijos ir Rusijos”. Nematydamas prieš akis žemėlapio įsivaizduoju, kad ši geografinė pozicija turėtų priklausyti Estijai, nes Kaliningrado sritis ne visiems automatiškai asocijuojasi su Rusija. Vis dėlto žemėlapyje JAV žvalgyba Lietuvą nupaišiusi teisingai. Taigi netikslus tik aprašymas. Nieko tokio.
Jus domina Lietuvos populiacija ir dydis? BBC teigimu, 65 300 kv. km plote gyvena 3,4 mln. lietuvių. CŽV nuomone, 3,597 mln. lietuvių gyvena 65 200 kv. km teritorijoje. Nedidelis netikslumas – beveik Klaipėdos populiacija maždaug Telšių plote. Emigravo? Užšalo? Koks skirtumas.
Daug kitų dalykų apie save sužinotume pasiknisę po patikimus šaltinius. Pavyzdžiui, kad Lietuvoje nacionaliniu lygiu leidžiamas tik vienas rimtas dienraštis. Visi kiti – bulvariniai. Tarp jų ir „Lietuvos žinios” (BBC duomenys). Mus tai prajuokina, o tūlą užsienietį gali apakinti. O gal tiesiog atimti norą jam vykti į Lietuvą? Ar ne to norima išvengti, pagaliau kuriant Lietuvos įvaizdį? Būtina jaustis atsakingiems ne tik už tai, ką deklaruojame pasauliui, bet ir už tai, ką apie mus skelbia kiti.
Daugelio valstybių diplomatiniai aparatai turi spaudos stebėsenos tarnybas, kurios renka spaudos pranešimus apie savo šalį. Toks skyrius yra ir Lietuvos užsienio reikalų ministerijoje. Gal Lietuvą apėmus įvaizdžio kūrimo bumui visuomenė galėtų padėti šiam skyriui susekti klaidingas žinutes? Žinoma, jei būtų paskelbtas tam tikras konkursas ir pažadėtas tam tikras prizas daugiausia neteisingos informacijos apie Lietuvą atkapsčiusiems aktyvistams.