„Nežinau, kodėl su jumis kalbuosi. Niekada nemėgau girtis tuo, ką esu gyvenime padariusi. Nelaikau savęs dideliu žmogumi”, – vedžiodama mane po „Smiltelės” globos namus pasakė jų direktorė Vida Petraitienė. Sunkiais ekonominės blokados metais ši moteris vadovavo šios įstaigos statybai, o vėliau pirmoji Lietuvoje juose įdiegė šeimos modelį. Dabar „Smiltelėje” gyvena septynios šeimos, arba 80 vaikų, prižiūrimų auklėtojų. Praveriame vienos šeimos namų duris…
Virtuvė, svetainė, vonios kambarys, mergaičių ir berniukų miegamieji. Auklėtoja lygina baltus marškinėlius.
„Ruošiamės šventei – Valstybės dienai”, – šypteli direktorė. Stabteli prie vaikiškos lovelės, kurioje – mažiausias šeimos narys, keturių mėnesių mergaitė.
„Smiltelę” remia vokiečiai ir norvegai. „Mes nuolat turime įrodyti, kad esame verti jų labdaros…”
Ką jūs jaučiate globos namų auklėtiniams?
Aš su vaikais nebendrauju taip artimai kaip auklėtojos. Esu vadovė, todėl labiau atlieku tėvo pareigas, – šypteli. – Jei kyla sunkumų, globos namų auklėtiniai pirmiausia kreipiasi į auklėtojas. Aš sprendžiu kitokias problemas. Dirbant vaikų namuose sentimentų nereikia. Mes turime jiems atstoti tėvus, vadinasi, turime ne tik mylėti, bet ir mokyti. Šie vaikai niekuo nesiskiria nuo kitų, kurie auga normaliose šeimose.
Bet tikriausiai ir jums kartais kyla gailestis, noras parsivesti vaiką namo?
(Linkteli galvą.) Tokiomis akimirkomis stengiuosi galvoti ne apie save. Jausmas „aš noriu” yra egoistiškas. Vaikas, žinoma, džiaugsis, jeigu jį pasiimsi, bet kas bus po to? Ką tu jam pasiūlysi vėliau? Jei vediesi vaiką į namus, jam gimsta viltis, jog tu jį įvaikinsi. Ryždamasis tokiam žingsniui, turi labai gerai pagalvoti.
Supratau, kad savo darbe sentimentais nesivadovaujate. Ir verkusi nesate?..
Nesu verksnė, bet kartais būna, jog širdis verkia. Ypač tada, kai vaikai pasielgia nepaaiškinamai. Jiems dažnai pritrūksta motyvacijos mokytis. Vaikai, kaip ir visa šiandieninė vartotojiška visuomenė, svajoja apie materialius dalykus – apsiauti madingais batais, skaniai pavalgyti. Bandai aiškinti, kad mokslas būtinas norint įgyti gerą profesiją, išlaikyti šeimą, atrodo, supranta, bet ima ir pasielgia neadekvačiai. Kai tavo pastangos nueina perniek, tada širdis ir verkia.
Pas jus jauku, puikiai gyvenate. Negi tai tik užsienio rėmėjų nuopelnas?
Kiekvienas žmogus stengiasi, kad jo namuose būtų jauku. Mes irgi. Savo darbuotojams visada kartoju, jog reikia taupyti. Kartais jie klausia, kada baigsime tai daryti, o aš atsakau – niekada. Juk ir milijonieriai taupo. Taupumo mokome ir vaikus, kad išėję iš globos namų mokėtų gyventi.
Kaip pradėjote vadovauti „Smiltelės” globos namams?
10 metų dirbau Švietimo skyriuje. Kuravau ikimokyklines įstaigas. Nepriklausomybės metais reformavus sistemą kai kurių darbuotojų paslaugų atsisakė, tarp jų – ir mano, nes buvau partijos narė. Pasiūlė statyti vaikų namus. Statybos vyko ypač komplikuotu metu – per pačią blokadą. Buvo sunku. Vieną dieną darbai vyksta, kitą sustabdomi, nėra pinigų, statybinių medžiagų. Džiaugiuosi, kad pavyko pakeisti trečdalį pastato projekto. Dėl to dabar septynios globos namų „Smiltelė” šeimos turi atskirus miegamuosius, svetaines, virtuves.
Ar galėtumėte šiandien imti ir pakeisti darbą?
Gal ir galėčiau… Esu iš tų žmonių, kurie gali uždaryti duris ir pamiršti praeitį.
Ar čia užaugę vaikai, išėję ir uždarę duris, jus pamiršta?
Ne, jie nepamiršta. Dažnai lanko. Ateina patarimo, prašo pasaugoti pinigėlius. Vienas mūsų auklėtinis Klaipėdos universiteto Jūrų technikos fakultete studijuoja laivų inžineriją. Esu „Rotary” klubo „Aditė” narė. Kartu su klubo seserimis parūpinome jam stipendiją. Mokosi puikiai ir jam labai reikia kompiuterio.
Mačiau čia Valentino dienos pėdsakų. Ar vaikai jums išreiškė savo meilę?
Auklėtojas ir mane jie apklijavo širdelėmis. Vaikams patinka ši šventė.
O jums?
Aš ją vertinu santūriai.
Kodėl?
Prisipažinti meilę galima bet kurią dieną, bet kuriuo laiku, bet kurioje vietoje. Tam meilės dienos laukti nereikia.
Kaip jūs sutikote savo antrąją pusę?
Mano pirmasis vyras miręs. Sukūriau antrąją santuoką. Su dabartiniu vyru susitikome 1997 metais, jis atėjo pas mane į svečius su viešnia iš Vokietijos.
Darote stiprios moters įspūdį. Sako, kad vyrai stiprių prisibijo…
Aš buvau ir esu savarankiška, mano vyras – taip pat. Galiu rizikuoti, neieškau kas man padėtų, patartų. Esu vadovė, turiu mokėti priimti sprendimus. Tai paveldėjau iš mamos, ji buvo valdinga moteris. Be to, mano zodiakas – Liūtas.
Jums gyvenimas – kova?
Manau, jog aš apskritai nekovoju. Mano gyvenime viskas klostėsi sėkmingai ir ramiai. Jaučiu, kad mane veda angelai sargai.
Bet jūs labiau linkusi pasikliauti protu.
Taip, tikriausiai. Širdis – antroje vietoje. Aš emocijomis nesivadovauju.
Tai taip nebūdinga moteriai…
Na, negaliu savęs objektyviai vertinti. Žinoma, turiu intuiciją, turiu to emocionalumo, bet ribų neperžengiu. Negaliu ir nemoku šaukti iš laimės arba iš pykčio. Nekeliu balso prieš vaiką, pavaldinį ir gyvenimo draugą, kai iškyla problema.
Taip jau nė karto ir neriktelėjote?
Juk sakiau – nemoku, – šypsosi. – Iškilus kokiam sunkumui, tik trumpai pasakau ir uždarau duris. Gal tai ir nėra gerai, nes viskas kaupiasi viduje.
Spėju, jog parduotuvėse ir grožio salonuose laiko nešvaistote.
Turiu daug visuomeninių pareigų, todėl laiko tokiems dalykams nelieka. Tiesa, man labai patinka pačiai siūti, megzti. Įsigytus drabužius visada pertvarkau – išardau ir kokią detalę pritvirtinu. Siuvu dažniausiai per atostogas, kai turiu laisvą valandėlę. Jei pritrūksta laiko, pagal mano modelį tai padaro siuvėja.
Užsiminėte, jog kartais rizikuojate. Ką vadinate rizika?
Rizikingomis kiti vadina mano keliones į egzotines šalis: Indiją, Tibetą, Kašmyrą, Tailandą… Brandinu mintį su drauge leistis į Pietų Ameriką. Esu drąsi ir mėgstu keliauti į nežinomą, nepažintą, net nesaugų kraštą..