Praėjusį šeštadienį Šilaičiuose ant prieš pusmetį mirusios Ritos Ažubalienės kapo blaškėsi vėjyje liūdnos žvakių liepsnelės.
Buvusios žinomos neįgaliųjų lyderės panevėžiečiai nepamiršta. Jei negali ateiti šiokią dieną, tai bent jau gimtadienio proga artimesni bičiuliai atskuba.
Nuo jaunystės invalido vežimėlyje pasmerkta sėdėti R.Ažubalienė buvo išpranašavusi sau mirties datą ir beveik neapsiriko.
Išėjo tik šiek tiek anksčiau
„Aš išeisiu 49 metų”, – savo seseriai Zinai Babonienei ji tai kartojo ne sykį, nors burtininkėmis pati ir netikėjo.
Aiškiaregės dovaną turėjusią moterį mirtis pasiėmė tik geru pusmečiu anksčiau – praėjusios vasaros pradžioje, gegužį. O praėjusį šeštadienį jai būtų sukakę tie lemtingieji 49-eri.
Prie motinos kapo kartu su giminaičiais stovėjo ir R.Ažubalienės sūnus – 9 metų Povilas.
Dėl vaiko gali būti rami
„Pasakysiu Ritai, kad ji dabar gali ramiai sau su vyru Viliumi ten, dausose, vaikščioti ir šokti – daryti tai, ko negalėjo žemiškame gyvenime.
Trejus metus prieš mirtį negalėjusi rasti ramybės dėl savo vaiko ateities ir nepailstamai ieškojusi patikimo žmogaus, kuriam galėtų jį palikti, Rita dabar gali džiaugtis savo paskutinę užduotį puikiai atlikusi. Sūnų ji atidavė į geras rankas – jis smagiai auga, yra ir puikiai prižiūrėtas, ir mylimas”, – džiaugėsi Z.Babonienė.
P.Ažubalį į savo šeimą pagal motinos testamentą paėmė
visiškai jam svetima moteris, auginanti ir savo paauglę dukterį.
Vaiką priglaudusi žinoma Panevėžyje verslininkė, kaip sakė Z.Babonienė, taip rūpinasi Povilu, kad vaikas ten jaučiasi kaip namuose. Berniukui netrūksta nei dėmesio, nei žaislų, jis jau ne kartą yra buvęs ir užsienyje.
Trejus metus blaškėsi
Poviliukas, kaip atminė sesuo ir visi kiti R.Ažubalienę pažinoję žmonės, motinai buvo visas širdies džiaugsmas.
Moterį, ypač paskutiniaisiais jos gyvenimo metais, kankino ne tik baisios fizinės kančios, bet ir nerimas dėl našlaičiu liksiančio vaiko ateities.
Dar vyrui esant gyvam R.Ažubalienė jau ėmė mąstyti, kas po jų abiejų mirties užaugins Poviliuką. Abu sutuoktiniai iš gydytojų puikiai žinojo savo ligos diagnozes ir tai, kad jų gyvenimo dienos – jau suskaičiuotos.
„Ji nuolat kalbėjo apie tai ir visų pažįstamų žmonių prašė vaiką pasiimti. Tačiau vis neatsirasdavo tokių, kurie galėtų tai padaryti, – pasakojo Z.Babonienė. – Aš, kaip matote, pati sėdžiu rateliuose, kita sesuo jau daug metų išvykusi dirbti į užsienį, viena draugė atsisakė, o vaiko seneliai – per seni, valstybė jiems negali jo patikėti”.
Vis dėlto R.Ažubalienė suspėjo išspręsti atsakingiausią savo gyvenime uždavinį.
Kaip pasakojo sesuo, ji, matyt, taip tiksliai nujautė artėjančią mirtį, kad testamentą, skubiai į ligoninę pasikvietusi būsimą vaiko globėją, surašė paskutinę minutę prieš netekdama sąmonės. Vėliau ji dar savaitę pasklandė tarp dangaus ir žemės, o galop ir užgeso.
Nors Z.Babonienė sakė iki tol nepažinusi moters, kuriai buvo patikėtas sesers vaikas, tačiau vėliau supratusi, kad pasirinkimas buvo labai teisingas.
R.Ažubalienė su būsima savo sūnaus globėja bei jos motina susipažino per neįgaliųjų asociaciją ieškodama rėmėjų.
„Panevėžio rytas” pabandė susitikti su dabartine vaiko globėja, tačiau ši atsisakė pokalbio, motyvuodama baime pakenkti berniukui. Moteris nepanoro, kad ir jos pavardė būtų viešinama.
Panevėžio vaiko teisių apsaugos tarnybų atstovės žurnalistę patikino, kad našlaitis, jų žiniomis, yra tikrai gerose rankose.
Vaikui leidžia išsiverkti
Ilgai gyvenęs tarp sunkiai sergančių tėvų, matęs baisias motinos kančias, per trumpą laiką netekęs ir tėvo, ir motinos, vaikas augo gerokai užsisklendęs savyje. Dabar jis jau esąs kitoks – atsigavęs, atviresnis, šiltesnis. Išmoko ir to, ko motina negalėjo išmokyti – plaukti, važiuoti dviračiu.
Tuo, kad berniukas atsikratytų įtampos, sunkių, nevaikiškų minčių, pasirūpinę ir psichologai. Jie patarę ne stengtis padėti vaikui pamiršti savo tėvus, o atvirkščiai – dažnai priminti apie tai, paklausinėti, ar jis prisimena savo mamą, tėtį.
Po tokių klausimų vaiko žvilgsnis nebelieka toks susikaustęs, jis atsipalaiduoja ir graudžiai pravirksta. Ašaros – geriausias dvasios apsivalymas, išsikrovimas. Paverkęs berniukas tampa vėl žvalus ir linksmas.
Z.Babonienė džiaugiasi, galėdama su Povilu retkarčiais pabendrauti. Globėja vaiką atveža pas ją į namus, taip pat ir pas močiutę – Panevėžyje gyvenančią tėvo Vilhelmo Ažubalio motiną.
Močiutė anūką nuolat skatinanti nepamiršti savo šaknų.
Gimdyti ryžosi iš karto
Iki to laiko, kai R.Ažubalienė pagimdė, panevėžiečiai dar nebuvo girdėję, kad prikaustyta prie invalido vežimėlio moteris jų mieste būtų kada nors susilaukusi kūdikio.
Todėl žinia apie ryžtingą gimdyvę ir gimusį puikų sveiką berniuką bemat apskriejo miestą. Apie tai rašė „Panevėžio rytas” ir visos šalies spauda.
R.Ažubalienei didžiausia kliūtis gimdyti buvo ne pagrindinė liga, pasodinusi ją į invalido vežimėlį – raumenų atrofija. Buvo kitų moteriškų negalavimų, dėl kurių, medikų įsitikinimu, jai buvo nelemta turėti vaikų. Su pirmu vyru kūdikio ji išties nesusilaukė.
Vis dėlto kai 40 metų neįgalioji pasijuto besilaukianti, jai sutrukdyti rengtis motinystei jau niekas negalėjo. O vyras, tikrąja to žodžio prasme ant rankų ir taip nešiojęs nevaikštančią žmoną, pasiryžo atlaikyti ir visus vaiko auginimo vargus.
Kūdikio atėjimą į pasaulį tada matė abu tėvai. Nors gimdyvei teko daryti Cezario pjūvį, tačiau vietoj narkozės jai buvo atlikta nemigdanti vietinė nejautra. V.Ažubalis į operacinę buvo įleistas išimties tvarka.
Įsimylėjo iš pirmo žvilgsnio
Visi suprato, kaip nelengva neįgaliųjų porai auginti vaiką. Motinai buvo ypač skaudu, kad ji negali sūnaus ant rankų panešioti. O vaikas taip prašėsi šito malonumo!
Tuomet bendraudama su „Panevėžio ryto” žurnaliste Inga Smalskiene R.Ažubalienė neslėpė, kad dėl buities sunkumų bei nuolatinio pinigų stygiaus sutuoktinius buvo užklupusi ir nelengva santykių krizė, jie neišvengdavo barnių.
Moteris tada svarstė, kad jeigu jie galėtų bent jau automatinę skalbimo mašiną įsigyti, iš karto lengviau pasidarytų gyventi.
Vis dėlto neįgalioji džiaugėsi, kad jai pavyko sutikti vyrą, kuris aukojosi dėl jos. Paprastai, anot R.Ažubalienės, dėl invalidų savo vyrų aukojasi moterys, bet ne atvirkščiai.
V.Ažubalis buvo labai simpatiškas, išvaizdus vyras. Jį pirmą kartą Rita pamatė, kai šis atėjo į neįgaliųjų draugijos, kuriai ji vadovavo, susirinkimą.
„Tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio”, – dabar prisimena Z.Babonienė.
Nors panevėžietis per sovietmetį buvo praleidęs įkalinimo įstaigose net 23 metus, tačiau iš jo elgesio, kaip tvirtino ir pašnekovė, ir kiti panevėžiečiai, to negalėjai pasakyti.
„Jis mokėjo maloniai elgtis su žmonėmis, patarnaudavo moterims, niekada iš jo lūpų neišsprūsdavo jokie nusikaltėlių pasaulio žargonai”, – prisiminė velionės sesuo.
Atlaikė ir piktus puolimus
Panevėžio neįgaliesiems R.Ažubalienė labiau žinoma savo pirmąja – Malinauskienės pavarde.
Sovietmečiu ji buvo labai aktyvi visuomenininkė – ilgą laiką vadovavo miesto invalidų draugijai. Visi ją pažino kaip tvirto charakterio moterį, nemėgusią verkšlenančių ir aimanuojančių.
Tada, amžino deficito laikais, visi draskėsi dėl įvairiausių prekių. To neišvengė ir neįgalieji. Rietenos buvo nemažos, o pykčio strėlės dažniausiai nukrypdavo į vadovę. Išsiaiškinti, kas iš tiesų kaltas ar nekaltas, buvo labai sunku. Todėl vieni R.Malinauskienę garbino, kiti – keikė.
„Panevėžio ryto” žurnalistei bene prieš penkiolika metų teko stebėti invalidų draugijos ataskaitinį susirinkimą, kuriame visą laiką buvo puolama R.Malinauskienė. Norom nenorom teko žavėtis invalidų vedle – ji nepakeldama balso sugebėjo suvaldyti pilną žmonių „Raketos” kino salę, atsakyti į visų priekaištus, nemalonius klausimus ir netgi užgaules.
„Taip, aš turiu čigoniško kraujo, jei jums tai jau taip labai svarbu”, – atsakė ji ir į labai asmenišką klausimą.
Vėliau R.Ažubalienė dėl įvairių intrigų buvo priversta atsistatydinti iš vadovės posto, invalidų organizacija subyrėjo į kelias naujas.
Valdžiai buvo kaip rakštis
Kurį laiką tyliai paauginusi vaiką, R.Ažubalienė neištvėrė be veiklos ir vėl ėmėsi organizuoti grupę likimo draugų. Taip ji tapo šalies sergančiųjų nervų-raumenų ligomis asociacijos Panevėžio filialo vadove, bandė netgi steigti invalidų slaugos centrą, kur artimieji galėtų palikti laikinai savo ligonius.
Nors ir labai stengėsi, tačiau patalpų savo filialui ji iš miesto valdžios nesugebėjo gauti. Per laidotuves bičiuliai velionei pažadėjo jos šį darbą užbaigti, nors kol kas reikalai į priekį nepajudėję.
R.Ažubalienė visada buvo labai nepatogi valdžiai, todėl valdininkai jos itin nemėgo. Moteris garsiai kritikuodavo biurokratus, drąsiai rėždavo tiesą į akis net ir prie labai aukštų svečių.
Paskutinį kartą „Panevėžio rytas” šią neįgaliąją matė prieš pastaruosius Seimo rinkimus politikų susitikime su visuomene. Po R.Ažubalienės kalbos prezidentas Valdas Adamkus pats priėjo prie vežimėlio ir asmeniškai su ja pašnekėjo.
Iki galo rūpinosi kitais
Medikai, kaip pasakojo Z.Babonienė, seseriai iš anksto buvo pasakę, kad ji dėl kepenų cirozės, kurią gavo per perpiltą hepatitu užkrėstą kraują, ilgai nebetrauks. Gydytojai neguodė ir jos vyro, tą pačią ligą įgijusio per ilgus kalėjimuose praleistu metus, nors jam prognozės buvo švelnesnės – leido suprati, kad dar teks pagyventi likus našliu.
Įvyko atvirkščiai. Moteris net 2,5 metų pergyveno savo vyrą.
„Viliaus mirtis buvo ypač netikėta ir apmaudi, nes jam medikai ką tik buvo pakeitę klubo sąnarį. Jam gydytojai patarė labiau saugotis ir dėl kepenų, tačiau kurgi, žmogau, galėsi lepintis, kai namuose – visi darbai, Ritos kilojimas. Jis gavo trūkį”, – aiškino Z.Babonienė.
Tačiau ir prieš mirtį Rita, kaip atminė sesuo, nuolat rūpinosi neįgaliaisiais kaip jų bendrijos vadovė. Vos galėdama šnekėti, nuo nepakeliamo skausmo visiškai be jėgų, ji telefonu aiškino moterims, kad yra tokia nemokama akcija – reikia būtinai eiti išsitirti dėl vėžio.
Dabar jos eitas pareigas į savo rankas perėmusi Skirmantė Zigmantienė mano, kad tik R.Ažubalienės dėka ji pati ryžosi gimdyti. Energinga moteris tada aiškinusi, kad bus labai sunku, bet yra dėl ko aukotis.
R.Ažubalienė buvo taip tvirta, kad net ir mirties akivaizdoje sugebėjo juokauti. Kai iš nusilpimo jos jau nebebuvo įmanoma aprengti marškiniais, slaugė tuo rūbu ligonę tik pridengdavo.
„Pagaliau ir aš pati galiu nusirengti”, – pareiškė kartą Rita ją aplankiusiai seseriai ir šios apstulbimui akimirksniu nutraukė ranka nuo savo kūno marškinius.
Prieš mirtį R.Ažubalienė dar spėjo pasakyti visiems, kad juos labai myli, ir prašė perduoti visiems pažįstamiems, kad džiaugtųsi ir brangintų gyvenimą.
Rašė laišką L.Brežnevui
Z.Babonienė – beveik tiksli savo velionės sesers kopija. Ne tik iš išorės. Moteris yra ir atkakli, mokanti džiaugtis gyvenimu, nors taip pat priversta laiką leisti vežimėlyje. Likimas taip lėmė, kad tik jos dvi iš visos giminės susirgo, matyt, jau genuose užkoduota klastinga liga.
„Pirmoji, kad aš sergu ta pačia liga, man pasakė Rita. Iš kai kurių požymių, pasireiškusių po gimdymo”, – prisiminė Z.Babonienė.
Dabar Zinos sūnus jau suaugęs, o ji pati, prieš 8 metus buvusi priversta skirtis su alkoholį mėgusiu vyru, dabar džiaugiasi turėdama širdies draugą.
„Tik aš labiau nei Rita myliu save ir noriu dar pagyventi, todėl ir atsisakiau perimti jos vadovavimą neįgaliesiems”, – aiškino Zina.
Pašnekovė įsitikinusi, kad jai dar toli ir iki sesers optimizmo bei stiprybės. Rita buvo tokia atkakli ir drąsi, kad net tuomečiam sovietinio režimo vadovui Leonidui Brežnevui laišką apie savo bėdas parašė, ir butą gavo.
Išeidama sutaikė savo tėvus
Nors Z.Babonienei ir buvo siūlyta persikelti į erdvesnį velionės sesers butą, turintį liftą neįgaliajai, tačiau moteris to atsisakė – jai smagiau savame vieno kambario butuke.
Zina turėjo keturias seseris, dvi – jau kape. Visos penkios seserys pagimdė po sūnų. Jų tėvai jau daugybę metų išsiskyrę, sukūrę kitas šeimas, visad negalėjo susitaikyti su praeitimi, vengė vienas kito kaip galėdami, tačiau per Ritos laidotuves buvo priversti susitikti.
Z.Babonienei tai buvo ypatinga akimirka – matyti tėvus kartu.
„Mes jiems sakėme – išvengiate susitikimų per giminių susiėjimus, vestuves ar krikštynas, tai per vienos kurios laidotuves teks vis tiek susieiti”, – prisipažino Zina.
Tada, prie sesers karsto, ji iš skausmo ir jaudulio nualpo. O atsigavusi pajuto, kaip motina drėgną kompresą ant kaktos deda, o tėvas pagriebęs už rankos laiko.
„Man tai buvo nepaprasta. Ritos mirtis juos tarsi sutaikė”, – neslėpė išgyventų jausmų panevėžietė, atminimui sauganti ir sesers dar savo rankomis nunertą skarą.