„Vaikai man – viskas, daugiau nieko neturiu”, – vos tramdė ašaras Troškūnuose kelerius metus gyvenantis 52 metų Stanislovas Kumarskis. Vyrą gerai pažįsta ar bent jau girdėję apie jį bene visi miestelio gyventojai. Daugelis stebėjosi Kumarskio drąsa ir pastangomis – nuo mažens vyras vienas augina du berniukus.
„Manimi gyvenime niekas nesirūpino – užaugau vaikų namuose, todėl noriu, kad mano vaikams nieko netrūktų, kad jie būtų laimingi”, – Stanislovas tvirtino negalėjęs taip žemai nusiristi, kad jo vaikai taip pat augtų valstybiniuose namuose.
Su vietos gyventojų priešiškumu susidūręs Stanislovas teigė esąs palūžęs ir nebeturįs daugiau jėgų pavyduoliams įrodinėti, kad namas vaikams tikrai buvo reikalingas. Vaiko teisių apsaugos kontrolierės įstaigai jis parašė kelių puslapių laišką.
„Žmogus šaukėsi pagalbos, nes pats jau nepajėgė įveikti problemų”, – Rimantės Šalaševičiūtės teigimu, nenormalu, kad jau penkis mėnesius Stanislovo vaikai nelanko mokyklos.