Ginklai neprabilo tik per stebuklą

Gruzija nori atsikratyti Rusijos taikdarių, kuriais dangstosi Pietų Osetijos separatistai

Įtampa tarp Rusijos ir Gruzijos nuolat didėja. Tbilisio atstovai primygtinai ragina Maskvą išvesti iš Pietų Osetijos savo kariškius. Rusija juos vadina taikdariais, Gruzija – separatistų sąjungininkais.

Gruzija nori vėl kontroliuoti Pietų Osetiją, bet šį siekį bus sunku arba apskritai neįmanoma realizuoti.

Būsimasis posėdis

Vasario 15-ąją Gruzijos parlamentas vėl svarstys Rusijos taikdarių išvedimo iš Pietų Osetijos klausimą, kuris praėjusią savaitę buvo atidėtas. Radikalūs Tbilisio politikai ragina iš Maskvos kategoriškai pareikalauti, kad ji savo kariškius iš atsiskyrėlės respublikos besąlygiškai išvestų.

Tačiau parlamento pirmininkė Nino Burdžanadzė teigia, kad, „prieš priimant griežto turinio dokumentą, būtina turėti tvirtas garantijas, jog jis bus realizuotas“. Spikerė baiminasi, kad „šūvis gali būti tuščias“.

Tokią N.Burdžanadzės reakciją tikriausiai sąlygojo JAV ambasadorės Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijoje (ESBO) Džuli Flin pareiškimas, kad „Rusijos taikdarių išvedimas iš Pietų Osetijos gali destabilizuoti padėtį šiame regione“. Vašingtonas Tbilisiui teikia visokeriopą paramą, todėl gruzinai į amerikiečių nuomonę negali numoti ranka.

Pažadas suvienyti šalį

1991 metais subyrėjus Sovietų Sąjungai, Gruzijai atėjo sunkios dienos. Atsiskirti sumanė Abchazija, vėliau tokį pat žingsnį žengė Pietų Osetija.

Po kruvinų mūšių, kuriuose dalyvavo ne tik čečėnų formuotės, bet ir savanoriai iš Rusijos, abchazai savo pasiekė. 1992 metais gruzinų pajėgos, patyrusios didelių nuostolių, buvo priverstos pasitraukti, o tarp Tbilisio ir Suchumio buvo pasirašytas susitarimas dėl ugnies nutraukimo. Šimtai tūkstančių gruzinų buvo priversti bėgti iš Abchazijos.

Galiausiai Abchazija pasiskelbė nepriklausoma respublika, nors tokio jos statuso nepripažino nė viena užsienio valstybė, įskaitant ir Rusiją. Abchazų pėdomis pasekė Pietų Osetija. Gruzija tam pasipriešinti jau neturėjo jėgų.

Ankstesnis Gruzijos lyderis Eduardas Ševardnadzė tikėjosi, kad ilgainiui su Rusijos pagalba šalį pavyks suvienyti. Bet šios viltys liko nerealizuotos.

Tuo tarpu separatistinių režimų pozicijos smarkiai sustiprėjo vien dėl to, kad labai daug abchazų ir Pietų osetinų gavo Rusijos pilietybę. Savo ruožtu didžioji kaimynė gavo neformalų mandatą ginti savo naujuosius piliečius, kurie vis garsiau reikalauja, kad Rusija jų respublikas priimtų į savo sudėtį.

Dabartinis Gruzijos prezidentas Michailas Saakašvilis rinkimų kampanijoje davė garantijas, kad jo valdymo metais šalis bus suvienyta. Atėjo laikas pažadus tesėti.

M.Saakašvilis nesunkiai įveikė Adžariją, kurią valdęs klanas dreifavo nepriklausomybės link. Bet Abchazija ir Pietų Osetija – daug kietesni riešutai. Tbilisis atsiskyrėlėms siūlo plataus masto autonomiją, bet jos apie tai nenori net girdėti.

Pavojingas incidentas

Padėtį Pietų Osetijoje privalo kontroliuoti ESBO mandatą turinti mišri kontrolės komisija, kuriai yra pavaldūs separatistų, Rusijos ir Gruzijos kariškiai. Bet tarp rusų ir gruzinų vyksta nesibaigiantys konfliktai, neretai pasibaigiantys muštynėmis.

Tbilisio atstovai teigia, kad Rusijos kariškiai veikia išvien su separatistais. Vasario 1 dieną įvyko itin pavojingas incidentas, tada tik per stebuklą neprabilo ginklai.

Tbilisyje gerai suprantama, kad Rusijos kariškiai yra Pietų Osetijos separatistų „nepriklausomybės“ garantas. Gruzijos politikų mėginimai Rusijos taikdarius pakeisti Vakarų šalių arba Ukrainos „žydraisiais šalmais“ atsitrenkia į sieną – 1992 metais pasirašytuose dokumentuose dėl ugnies nutraukimo numatyta, kad mandato ir kontrolės komisijos sudėties pakeitimas įmanomas tik su Pietų Osetijos ir Rusijos sutikimu. Nei Cchinvalis, nei Maskva tokio sutikimo neduoda.

M.Saakašvilis, dalyvaudamas tarptautinėje konferencijoje Miunchene, ragino Vakarų šalis kuo greičiau priimti Gruziją į NATO. „Tik Šiaurės Atlanto gynybos aljansas yra pajėgus garantuoti mūsų valstybės teritorinį vientisumą. Iš Maskvos mes jau nieko nesitikim, gal tik naujų provokacijų“, – sakė Gruzijos prezidentas. Tačiau NATO sluoksniuose šis pareiškimas didelio atgarsio neturėjo. Atrodo, kad Aljansas į savo gretas neskubės priimti šalies, draskomos etninių konfliktų.

Vis dėlto Gruzijos vadovybė, atrodo, pasiryžusi palaužti separatistus jėga, kad ir kiek šis karinis konfliktas jai kainuotų. Toks Tbilisio nusistatymas kelia Vašingtonui didelį galvos skausmą.

Siekį patvirtino dar kartą

Reaguodamas į Gruzijos politikų mėginimus iš Pietų Osetijos išguiti Rusijos taikdarius, separatistinės respublikos prezidentas Eduardas Kokoity dar kartą patvirtino siekį įstoti į Rusijos sudėtį.

„Mes sieksime istorinio teisingumo – susivienyti su Šiaurės Osetija ir įeiti į Rusijos sudėtį“, – sakė E.Kokoity spaudos konferencijoje Maskvoje praėjusią savaitę.

Tačiau toks susivienijimas – problemiškas, nes Maskva iki šiol deklaruoja, kad pripažįsta Gruzijos teritorijos vientisumą.

Atsakydamas į klausimą dėl Gruzijos ketinimo stoti į NATO, E.Kokoity pareiškė: „Tai kaimyninės valstybės teisė. Bet be Pietų Osetijos ir Abchazijos. Nieko bendra su Gruzija mes neturime“.

E.Kokoity nesutinka su tais, kurie lygina Pietų Osetiją ir Abchaziją su Kosovu.

„Daugelis labai dažnai randa kažkokių paralelių tarp Kosovo ir Pietų Osetijos su Abchazija. Noriu visiems priminti, kad ir Pietų Osetija, ir Abchazija turi daugiau politinių teisinių motyvų būti pripažintos negu Kosovas“, – sakė E.Kokoity.

„Patriotai“ prieš „išdavikus“

„Artimiausiu metu Kremlius susidurs su lemtingu pasirinkimu, kai jam reikės apsispręsti, kaip pasielgti Gruzijos atžvilgiu. Maskva turės arba suteikti paramą savo piliečiams, gyvenantiems Abchazijoje ir Pietų Osetijoje, arba apsimesti, kad Gruzijos agresijos nepastebi.

Įvykiai klostosi taip audringai ir sparčiai, kad manevro galimybių Kremliui lieka vis mažiau. Apsispręsti reikės jau greitai, galbūt dar šį mėnesį. Kremliuje egzistuojančios „patriotų partijos“ gretose dominuoja nuomonė, kad Maskva jau „išdavė“ Pietų Osetiją, nes nenorėjo stoti į konfrontaciją su Vašingtonu, globojančiu Tbilisį. Kitame flange tebetvirtinama: Rusijos vadovybėje tebevyksta kova tarp „patriotų“ ir „išdavikų“, – skambina aliarmo varpais savo išsamiame komentare Rusijos laikraščio „Utro“ apžvalgininkas Jurijus Kotenokas.

Gali smogti bumerangu

JAV ambasadorės ESBO Dž.Flin raginimas Gruzijai neaštrinti Rusijos taikdarių išvedimo klausimo visiškai suprantamas. Karinis konfliktas šiame regione amerikiečiams, nors ir remiantiems M.Saakašvilį, visiškai nereikalingas.

„Karo veiksmai visai arti geopolitiškai svarbaus naftotiekio Baku-Tbilisis-Džeihanas Amerikai būtų visai neparankūs. Dar daugiau, situacijos regione paaštrėjimas gali smogti bumerangu pačiam Gruzijos prezidentui, o tai sukeltų naujų rūpesčių Vašingtonui, ir taip turinčiam problemų. Todėl yra pagrindo manyti, kad santūri JAV pozicija, kaip ir suvokimas, kad konfliktas su Rusija Gruziją pastatytų prie ekonominio kracho ribos, gali tapti svarbiu faktoriumi, kuris privers Tbilisį nesileisti į baisiai pavojingą avantiūrą“, – viliasi Maskvos dienraštis „Izvestija“.

Tačiau Gruzijos prezidentą visuomenė, tūkstančiai pabėgėlių iš Abchazijos ir Pietų Osetijos, ragina tesėti priešrinkiminius pažadus.

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Pasaulyje su žyma , , , , , , , , , , , , , , , , , . Įrašykite į adresyną nuolatinę nuorodą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.