Aplinkos ir Susisiekimo ministerijų pareigūnai užsimojo reglamentuoti važinėjimą ant užšalusių ežerų
Po keleto metų pertraukos šalčio tvirtai surakinti ežerai vėl tapo automobilių valdymo slidžiame kelyje mokymosi poligonais. Greta didžiųjų miestų esančius vandens telkinius vakarais ir savaitgaliais apgula ne tik norintieji perprasti sportinio vairavimo techniką, bet ir kuklų stažą turintys vairuotojai, norintys atsikratyti posūkyje pradėjusios slysti mašinos baimės. Nors tokie pasivažinėjimai neabejotinai gana efektyviai prisideda prie nelaimių keliuose skaičiaus mažėjimo, yra vienas svarbus „bet”. Šių dalykų kol kas nereglamentuoja jokie norminiai aktai, todėl neretai „seminarai” ant ledo baigiasi smulkiomis avarijomis, maudymusi properšose bei konfliktais su aplinkosaugininkais.
Galima tai, kas nedraudžiama?
„Kelių eismo taisyklėse sakoma, kad „kelias – eismui skirta ir naudojama žemės arba statinio paviršiaus juosta per visą jos plotį, įskaitant važiuojamąją dalį, sankryžas, šaligatvius, kelkraščius, pėsčiųjų ir dviračių takus, skiriamąsias juostas”. Užšalęs ežeras neatitinka nė vieno šio apibrėžimo punkto – tai nėra kelias ir čia negalioja KET. Tiksliau galioja bene vienintelis (57) jų straipsnis, draudžiantis transporto priemonėms teršti aplinką. Todėl važinėjimas ant ledo ne eismo priežiūros tarnybų rūpestis ir formaliai tai nėra draudžiama. Tiesa, draudžiama važinėti apsaugine vandens telkinių zona, tačiau praktiškai daugeliu atvejų ši riba yra sunkiai identifikuojama, o antra – jei automobilis techniškai tvarkingas – toks draudimas žiemą apskritai neturi prasmės. Skandinavijos šalyse ir Kanadoje žiemą siekiant supaprastinti susisiekimą ant užšalusių vandens telkinių žymimi keliai ir organizuojamas eismas. T.y. ten niekas tame neįžvelgia žalos gamtai. Logiškai mastant, tvarkingi automobiliai žalos nedaro ir Lietuvoje. Reikėtų pasirūpinti tik tokiais dalykais, kaip pakankamas ledo storis, ar vietomis, kurios dėl srovių gali būti pavojingos, ant kurių vandens telkinių negalima važinėti dėl kokių nors kitų priežasčių”, – dėstė Susisiekimo ministerijos Saugaus eismo departamento direktorius Vigilijus Sadauskas.
Jo teigimu, galimybė važinėti ant ledo yra itin svarbi vairavimo įgūdžių tobulinimo ir eismo saugumo aspektu. Daugelyje Europos šalių vairuotojų rengimo mokyklų programose numatytas privalomas automobilio valdymo ant slidžios dangos kursas. Ten, kur klimatinės sąlygos neleidžia naudotis natūraliomis gamtos dovanomis, įrenginėjami specialūs autodromai su dirbtinėmis čiuožyklomis.
„Vokiečiai, austrai, belgai, nekalbant apie skandinavus, savo vairavimo mokykloms tokius reikalavimus kelia. Lietuvoje apie tai kalbėta, tačiau kol kas nėra norinčiųjų ir galinčiųjų investuoti į tokių objektų statybas. Neabejoju, kad ateityje prie šito klausimo bus grįžta”, – tikino V.Sadauskas.
Samprotaudamas, ko reikėtų, kad savarankiškos ar vairavimo instruktoriaus vedamos pamokos ant ledo būtų saugios ir efektyvios, Saugaus eismo departamento vadovas teigė, kad pakaktų protingai suformuotos bei pažymėtos trasos, aiškios judėjimo tvarkos ir sprendimo, kiek automobilių vienu metu gali čia judėti.
Taisyklių vakuumas
Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento direktorius Rolandas Masiulevičius, dėstydamas savo požiūrį į ledo trasų įrengimą, nurodė, jog problemų nėra tol, kol neatsitinka kokia nors nelaimė – nesusiduria neatsargiai manevruojantys automobiliai ar kuri nors mašina neįlūžta.
„Kad ir kaip žiūrėsi, užšalęs ežeras vis vien yra padidinto ekologinio jautrumo zona ir bet kokių automobilio skysčių nutekėjimai čia daro žymiai didesnę žalą nei patekę ant miesto grindinio. Ypač daug bėdos būna tada, kai, neįsitikinus ledo tvirtumu, pasivažinėjimai ant ledo baigiasi ežero dugne. Išsigelbėti iš properšon panirusios mašinos dažnai yra labai sunku”, – sakė R.Masiulevičius.
Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento vadovas pripažino, kad kiekvieną savaitę avarijose žūstantys dešimtys žmonių yra dar didesnė problema ir kad mokymasis valdyti slystantį automobilį gali būti vienas sprendimų.
„Niekas nesako, kad ant ledo apskritai turėtų būti viskas draudžiama – įvairios šventės bei varžybos vykdavo, vyksta ir neabejotinai vyks ateityje. Tačiau kol šie dalykai nėra reglamentuoti, kiekvienu atveju renginių organizatoriai tariasi su aplinkos apsaugos inspekcija. Tada pareigūnai įvertina visas aplinkybes, numato apsaugos priemones avarijos atveju, nustato kitas sąlygas ir t.t.”, – pastebėjo R.Masiulevičius.
Tuo tarpu Valstybinės aplinkos apsaugos inspekcijos viršininkas Artūras Daubaras pripažino, kad, prieš kurį laiką iš žvejybos taisyklių pašalinus draudimą važinėti ant ledo, iš esmės neliko jokio teisės akto, kuris kaip nors reglamentuotų šiuos dalykus.
„Prieš maždaug mėnesį mes kreipėmės į Aplinkos ministeriją prašydami reglamentuoti transporto priemonių judėjimą ant užšalusių vandens telkinių. Mes nesiekiame visko drausti, tačiau dabartinis chaosas, kai ant ledo laksto kas nori ir kaip nori – tikrai neleistinas. Važinėti ant pakankamai storo ledo, nesukeliant rizikos, kad nuo pernelyg didelio svorio jis įlūš, neniokojant pakrančių, neteršiant aplinkos, būtų galima. Tačiau kol to nėra, nuo saviveiklos reikėtų susilaikyti”, – dėstė A.Daubaras.
Klausiamas ar gamtosaugininkai gali bausti vairuotojus, kurie važinėja ant užšalusių ežerų nepažeisdami nė vieno minėto „sveiko proto” punkto, Valstybinės aplinkos apsaugos inspekcijos viršininkas atsakė neigiamai.
„Aplinkos inspektorius gali ir turi fiksuoti, kas vyksta ant ežero ledo. Tarkim, jei čia kas nors sumanytų rengti nelegalias lenktynes, kurių metu automobiliai susidurtų, iš jų išbėgtų alyva ar, dar blogiau, jie paskęstų, būtų aišku, kam už incidentą tenka atsakomybė. Šiaip realiame laike, realioje vietoje, bausti vairuotojų inspektoriai neturi teisės”, – patikino A.Daubaras.
Aplinkos apsaugos ministerijos gamtos apsaugos departamento direktorius Laimutis Budrys savo ruožtu teigė, jog drauge su Susisiekimo ministerijos pareigūnais ketinama parengti kai kurių teisės aktų pataisas bei aiškiai užfiksuoti, kur ir kaip galima važinėti ant užšalusių ežerų.
„Sutinku, kad tokios pratybos būtų nebloga priemonė, siekiant pagerinti eismo saugumo reikalus. Juo labiau kad šiuolaikinė technika nekelia didelės tiesioginės grėsmės gamtai. Manau, kad šiuos dalykus reikėtų reglamentuoti panašiai kaip ir plaukiojimą ežeruose motorinėmis valtimis ar vandens motociklais, – jiems numatyti tam tikras vietas, greitį, terminus, ir visi bus daugiau mažiau patenkinti”, – pastebėjo L.Budrys.
Kauniečiai pasimokė iš klaidų
Aplinkos apsaugos departamento Kauno miesto agentūros vedėjas Eugenijus Vainalavičius pripažino, kad problema, susijusi su neleistinai ant užšalusių vandens telkinių važinėjančiais vairuotojais, pastaruoju metu kiek sumažėjusi, tačiau, nepaisant to, ji vis tiek išlieka gan opi.
„Jau buvo numatyta pradėti neklusnių vairuotojų gaudynes, tačiau drastiškų priemonių imtis neteko po to, kai prieš porą savaičių Kauno mariose du automobiliai įlūžo. Panašu, jog šįkart sugebėta pasimokyti iš svetimų klaidų ir nelaimių – pastaruoju metu transporto priemonių ant vandens telkinių pamatyti neteko”, – kalbėjo E.Vainalavičius.
Pašnekovo teigimu, Administracinių teisės pažeidimų kodekse yra numatyti keli straipsniai, numatantys atsakomybę už tokius veiksmus. Vienas iš jų gali užtraukti baudą nuo pusšimčio litų už patį važinėjimąsi, o jei tik iš automobilio išlašės bent kiek alyvos, aušinimo skysčio ar kitokio aplinką teršiančio skysčio, bauda gali padidėti net keleriopai ir siekti keturženklę sumą. Juolab kad tiek Kauno marios, tiek ir Lampėdžiai yra saugomose teritorijose.
E.Vainalavičius pabrėžė, kad vairuotojams lengviausia yra nulėkti ir smagiai pasivažinėti ant ledo, tačiau, įvykus nelaimei, pasak jo, neatsirastų nė vieno tokio gudraus, kuris sugebėtų surinkti ant ledo išsiliejusius teršalus, neabejotinai darančius gamtai didžiulę žalą.
Varžybos ant ledo įmanomos
Paklaustas, ar automobilizmo entuziastai turi nors menką galimybę legaliai išmėginti ir pasitobulinti savo vairavimo įgūdžius ant užšalusių vandens telkinių, E.Vainalavičius neatmetė tokios galimybės: „Nors tokia iniciatyva man neatrodo labai jau gera, bet, esant svariai priežasčiai, galima leisti surengti kokias varžybas, tačiau jos turėtų būti visokeriopai saugios. Iškart reikalaučiau, kad būtų labai kruopščiai patikrinta ant ledo važiuosiančių automobilių techninė būklė bei imtasi kitų būtinų priemonių nuo visokių nelaimių ir netikėtumų”.
Tuo tarpu Aplinkos apsaugos departamento Kauno rajono agentūros vedėjas Vytautas Rimas pripažino šiemet savo prižiūrimoje teritorijoje su važinėtojais problemų dar neturėjęs: „Pasižiūrėkime, kas dedasi ant Lampėdžių ir Kauno marių. Akivaizdu, kad į užmiestį važiuoti niekas net nemėgina. Mums kur kas daugiau problemų būna vasarą, kai prie telkinių susirenka pramogautojai su vandens motociklais”.
Apie draudžiamų pramogų ant ledo mėgėjus nieko gero pasakyti negalėjo ir Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos Kauno skyriaus plotų prižiūrėtojas Algimantas Narauskas, teigdamas, kad šaltomis žiemos dienomis poledinės žūklės mėgėjams nevalia vykti į žvejybą daugelyje pamėgtų vietų, nes ten ant ledo sau pramogas dažniau rengia automobilininkai. Vyriškis patvirtino, kad žvejai į Lampėdžių pusę jau beveik nebežiūri.