Kartą per metus būna diena, kai lietuviai mielai imasi mokytis čečėnų ir dari kalbų. Tokios pamokos vyko vakar, Tarptautinę pabėgėlių dieną. Pabėgėlių priėmimo centre Rukloje taip pat buvo galima paragauti tautinių valgių, susipažinti su vietiniais gyventojais.
Atsakas – tortas
„Dėl persekiojimų ir karinių konfliktų pabėgėliai praranda viską, kas žmogui yra svarbu: šeimą, artimuosius, namus, darbą, savo bendruomenę ir kultūrą. Siekiame pagerbti šių žmonių nepalaužiamą drąsą ir dvasią prisitaikant prie neįprastų jiems sąlygų ir situacijų, atkreipti dėmesį, kokio ryžto reikia norint pakilti ir iš naujo kurti savo gyvenimą”, – sakė Jungtinių Tautų Vyriausiojo pabėgėlių komisaro koordinatorius Lietuvoje Vladimiras Siniovas.
Tarp išsirikiavusių svečių nardė pabėgėlių atžalos. Kai kurie tų vaikiukų gimė Lietuvoje. Juos domino mikrofonas, fotoaparatai. Kalbos atrodė reikšmingos tik suaugusiesiems.
Socialinės apsaugos ir darbo ministrė Vilija Blinkevičiūtė pasidžiaugusi, jog Lietuva gali pasitarnauti priglausdama kitų šalių gyventojus, priminė, jog už pagalbą reikia atsilyginti: gerbti padėjusios valstybės tradicijas, išmokti jos kalbą, padėti kurti gerovę.
Ministrės žodžiai neliko be atsako. Ji pirmoji tądien galėjo paragauti čečėniško skanėsto. Įteikdami tortą pabėgėlių atstovai linkėjo, jog visiems gyvenimas būtų kuo saldesnis. Per valandą trukusias oficialias kalbas Pabėgėlių priėmimo centro aktyvistai dengė stalus, rengėsi kalbos pamokėlėms, piešinių konkursui, diskusijoms, oficialiąją dalį palikdami nuošalyje.
Atsidūrė atsitiktinai
Šių metų Tarptautinės pabėgėlių dienos tema – reikia drąsos būti pabėgėliu. Tačiau kalbinti čečėnai, afganai jos pernelyg neakcentavo. „Nebuvo galimybės gyventi”, – sklandžiai lietuviškai kalbėjo Ghulauras Rabani Rahamatas. Dvidešimt devynerių vyras mūsų šalyje jau aštunti metai. Afganistaną jis paliko vienas, Lietuvoje atsidūrė atsitiktinai. Rukloje jis susipažino su būsima žmona, kuri čia taip pat ieškojo politinio prieglobsčio. „Draugai mane vadina Vaida, bet esu Vahida”, – taip pat lietuviškai kalbėjo dviejų vaikų, gimusių Lietuvoje, mama. Ji iš Afganistano bėgo kartu su tėvais, kurie vėliau išvažiavo į Vokietiją. „Aš ištekėjau, todėl likau čia”, – pasakojo spalvingą tautinį kostiumą dėvėjusi jauna moteris.
Šventėje G.R.Rahamatas su šeima dalyvavo jau ne kaip centro gyventojas. Prieš kelerius metus jie įsikūrė Jonavoje, abu susirado darbus. G.R.Rahamatas yra Pabėgėlių centro socialinis darbuotojas, o jo žmona augina vaikus ir kartais vertėjauja Migracijos departamentui.
Dvidešimt penkerių metų Samarodinas Amanulahas jau pusmetis kaip Lietuvoje, mėnesį dirbo virėju viename Vokietijos restoranų. Neturintis reikalingų dokumentų jis buvo deportuotas į mūsų šalį, nes duomenų bazėje ji buvo nurodyta kaip paskutinė registracijos vieta. „Čia gerai, tik sunku susirasti darbą”, – kalbėjo vaikinas.
Dirbs dažytojomis
Apžiūrėję poilsio kambarį, kuriame vyrai pasakojo dažnai susitinką aptarti tėvynės politinių naujienų, pasibeldėme į vienas gyvenamųjų kambarių duris. Erdvios patalpos buvo suskirstytos į miegamąjį, virtuvę ir svetainę. Šio kambario šeimininkė čečėnė Lilia į Lietuvą atvažiavo po vyro mirties. „Jis dirbo milicininku. Kai užmušė, likau viena su trim vaikais. Žinojau, kad Lietuvoje gyventi gerai, be to, ji netoli, galima greitai grįžti namo. Gavau vizą ir atvažiavau, o buvo, kad žmonės čia keliavo per pelkes”, – pasakojo moteris, aprodydama tvarkingus namus. Kambaryje ant sienos kabo piešta Čečėnijos vėliava. Pamačiusi fotoaparatą čečėnė nusišypsojo ir mostelėjo ranka į ką tik atėjusią tėvynainę. „Ji mėgsta fotografuotis”, – „išdavė” moteris. Lidija Džablajeva į Lietuvą atvažiavo paskui sūnų. „Visą naktį pėstute ėjom, per mišką, o po to pasakė, kad jau kirtom sieną”, – ramiai pasakojo moteris, turinti 3 anūkus.
Jurgita Murauskaitė