Jau šį penktadienį kino teatruose startuos naujas lietuvių filmas „Vilniaus getas”. Tai tikrais įvykiais paremta istorija apie unikalų kultūrinį reiškinį – teatrą, Antrojo pasaulinio karo metais veikusį Vilniuje, žydų gete.
Filmo gimimas – lyg karas
Filmo „Vilniaus getas” branduolys – tragiška vokiečių karininko ir dainininkės žydaitės meilės istorija. Filmas pastatytas pagal garsaus Izraelio dramaturgo Jašua Sobolio pjesę. Jo pjesė „Getas” susilaukė didžiulės tarptautinės sėkmės – nuo 1983 metų ji pastatyta net 27 šalių teatruose.
Lietuvių režisierius Audrius Juzėnas, sukūręs apie 11 meninių ir dokumentinių filmų, pelnęs apdovanojimų tarptautiniuose kino festivaliuose, filmo apie holokaustą ėmėsi pastebėjęs laikraščio žinutę apie Vilniaus geto teatro jubiliejų.
„Vilniaus getas” – brangiausias lietuviškas vaidybinis filmas. Bendro Lietuvos ir Vokietijos projekto sąmata yra 5 mln. litų. Projekto paruošiamasis etapas truko dvejus metus. Filmo įgarsinimas ir montavimas vyko Vokietijoje, Hamburge. Buvo naudojamos pažangiausios skaitmeninės vaizdo bei garso sistemų technologijos.
Pagrindinius vaidmenis „Vilniaus gete” kūrė vokiečių aktorius Sebastianas Hiulkas ir vengrė Erika Moraszan. Taip pat filme dalyvavo vokiečių aktoriai Heino Ferchas, Jorkas Lamprechtas. Filmavosi ir daug lietuvių aktorių: Vytautas Šapranauskas, Andrius Žebrauskas, Evaldas Jaras, Sigitas Račkys, Daiva Stubraitė, Darius Meškauskas ir kiti.
Muziką šiam filmui sukūrė kompozitorius Anatolijus Šenderovas. Kai kurios melodijos – autentiškos, sukurtos ir atliktos tuometinio Vilniaus geto teatro aktorių ir muzikantų. Jidiš kalba kūrinius įdainavo operos solistė Judita Leitaitė, muziką atliko Vilniaus šv. Kristoforo kamerinis orkestras. Originalus šio filmo muzikos takelis bus išleistas atskirai.
Filmas „Vilniaus getas” buvo kuriamas net penkerius metus. Filmo kūrėjai neslepia, jog stabdys – filmo kolegos vokiečiai. „Vilniaus geto” režisierius filmą vadina iššūkiu ir lygina filmo gimimą su Antruoju pasauliniu karu, kuris taip pat truko penketą metų, o A. Juzėnas net buvo sulaukęs pasiūlymų atsisakyti režisieriaus kėdės.
Teatras kapinėse…
Filmas „Vilniaus getas” pasakoja apie praėjusio amžiaus penktame dešimtmetyje įsiliepsnojusią utopinę meilę tarp nacių karininko Kitelio, buvusio aktoriaus bei džiazo muzikanto, ir dainininkės žydaitės Chajos. Ši meilė padarė įtakos Vilniaus geto teatro įkūrimui.
Toks teatras Vilniaus žydų gete iš tiesų veikė nuo 1942 metų sausio iki 1943 metų spalio. Per tą laiką net 20 tūkstančių Vilniaus geto gyventojų pasižiūrėjo 111 vaidinimų. Spektaklius lankė net vokiečių kariai. Žydų teatras nacių okupuotame Vilniuje buvo unikalus kultūrinis reiškinys, meno ir dvasinio pasipriešinimo centras.
Geto lyderis Jakūbas Gensas rūpinosi geto teatru. Jis suprato, kad teatras – ne tik aktorių šeimų pragyvenimo šaltinis. Teatras mažino psichologinę įtampą bei saugojo nuo mirties daug žmonių, nors patys žydai iš pradžių vertino šį teatrą prieštaringai – vadino jį kapinių teatru, tačiau jau po pirmojo pasirodymo tapo aišku, kad net mirties akivaizdoje dvasinė energija – galingas ginklas.
Asmens sargybinio vaidmuo
Klaipėdos dramos teatro aktorius Darius Meškauskas kartu su kolega Jurgiu Damaševičiumi atliko pagrindinio filmo herojaus karininko Kitelio (akt. S. Hiulkas) asmens sargybinių vaidmenis. „Žodžių turėjome nedaug. Bet daug kur filme matysimės – kur nors už pagrindinio veikėjo nugaros. Jį nuolat teko lydėti”, – pasakojo D. Meškauskas.
Pagal filmo scenarijų, karininko Kitelio asmens sargybiniams tenka atlikinėti nešvarius darbelius. Taip pat jų darbas – ne tik saugoti karininką, bet ir jį sekti, stebėti ir apie netinkamą jo elgesį pranešti kitiems.
„Tai žiaurus vaidmuo, – sakė D. Meškauskas. – Jis palieka dūšioj nemalonias nuosėdas. Su kolega Jurgiu net juokavome, kad reikėtų nueiti į bažnyčią. Tačiau toks aktoriaus darbas – reikia fantazuoti. Kiek mačiau nufilmuotos medžiagos, buvo stengiamasi šių asmens sargybinių nerodyti kaip visiškai juodų žmonių. Jie turi savo įsitikinimų, mano, kad naikinti žydus yra geras darbas, kad jų veikla pateisinama.”
Pasak D. Meškausko, jis dalyvavo kelių filmo vaidmenų atrankoje. Galiausiai buvo nuspręsta, kad jo tipas dera su J. Damaševičiaus, ir jiems atiteko asmens sargybinių vaidmenys.
Klaipėdiečiui aktoriui labai patiko filmo scenarijus, jis buvo itin tikslus, nors filmavimo ir montažo metu kai kas keitėsi. Scenarijus patikęs ir kitiems filmo aktoriams, visi dirbo labai noriai.
Aktoriui labai gerą įspūdį paliko ir vokiečių filmavimo komanda – operatoriai bei apšvietėjai. „Jie dirbo labai profesionaliai. Stengėsi, kad aktoriai nepavargtų. Apšvietėjai stengėsi sumontuoti prožektorius per 5-10 minučių, – apie filmavimo ypatybes pasakojo D. Meškauskas. – Filmas nufilmuotas buvo pagal planą, greitai, bet vėliau pasitaikė įgarsinimo broko, kitų problemų. Būtų gera susitikti su filmavimo grupe, girdėjau, kad daugelis jų atvyks į premjerą Vilniuje vasario 17 d. Gaila, kad negalėsiu ten nuvykti.”
Aktorius viso filmo dar nematė. Kai jis bus rodomas Klaipėdoje, stengsis jį pažiūrėti. „Filmavimasis – varginantis darbas, – pripažino D. Meškauskas. – Svarbiausia čia yra kantrybė. Labiausiai vargina ne trumpas kadrų filmavimas, o laukimas ilgų pasiruošimų metu”, – sakė aktorius.