Lietuvos kino teatrus jau pasiekė naujas filmas „Karo dievas”, kuriame pagrindinį – prekiautojo ginklais – vaidmenį sukūrė „Oskaro” laureatas Nikolas Keidžas.
Nors jūsų tėvai ir neturėjo nieko bendra su kinematografija, tačiau buvo susiję su meno pasauliu.
Mano tėvas buvo literatūros profesorius. Iš pradžių dėstė Long Byče, vėliau San Franciske tapo meno mokyklos dekanu. Jis buvo labai nepatenkintas amerikiečių švietimo sistema. Todėl kai, būdamas baigiamojoje klasėje, jam pasakiau: „Noriu mesti mokyklą ir eiti dirbti, kad galėčiau vaidinti”, – jis atsakė: „Daryk tai, ką manai esant reikalinga. Tik pažadėk, kad išlaikysi baigiamuosius egzaminus eksternu”. Aš pažadėjau ir žodį tesėjau.
Vadinasi, jūs jau ankstyvoje jaunystėje žinojote, kad esate aktorius?
Iš tikrųjų tai žinojau, nors mano žinios apie vaidybą buvo gana abstrakčios. Man patiko tai, kas dėjosi „dėžėje”, nors ir nežinojau, kaip žmonės į ją pakliūva. Pažadėjau sau, kad pasistengsiu išsiaiškinti, kaip jie ten atsiranda.
Nenuostabu, kad tėvas neprieštaravo jūsų norui tapti aktoriumi, juk jis pats buvo artisto sūnus.
Taip, mano senelis Karminas Kopola buvo nuostabus kompozitorius, dirigentas ir fleitininkas. Ir mano tėvas labai mėgo klasikinę muziką, todėl ji dažnai skambėdavo mūsų namuose. Nenorėdamas nervinti tėvo, namuose neklausydavau rokenrolo. (N. Keidžas parašė dainas savo filmams „Paliekant Las Vegą” ir „Laukinės širdys”.)
Ką veikė jūsų mama?
Ji buvo šiuolaikinių šokių mokytoja. Juste jutau nuo jos sklindančią artistišką energiją, kuri kartais buvo net pavojinga.
Tarp menininkų iš tikrųjų neretai pasitaiko žmonių, kurie tampa psichiatrinės pagalbos centrų klientais.
Aš kas dieną apie tai galvoju. Patikėkite, aš žinau, ką reiškia prisigerti iki užsimiršimo, žinau, ką jaučia žmogus, norintis apiplėšti banką. Vis dėlto aš geriau sėdu prie vairo ir porą valandų lekiu 160 km/h greičiu, galvodamas tik apie tai, kaip išgyventi. Po greitų pasivažinėjimų miegu kur kas geriau… Nufilmavome „Karo dievo” sceną, kuri, deja, nepapuolė į galutinį filmo variantą. Mano herojus Interpolo agentui sako: „Kas, jeigu naktį aš miegu geriau nei tu? Manau, kad būtent tai tave ir baugina.”
Milijoniniame Los Andžele yra 500 žmonių, kurie turi teisę laisvai nešiotis ginklus. Iš jų – Benas Aflekas, Čarlis Šynas, Leonardas Dikaprijas, Stivenas Sygalas, Silvestras Stalonė. Ar jūs įeinate į tą skaičių?
Ne, tačiau aš turiu užregistruotą pistoletą.
Kaip vertinate ginklų pardavinėjimą?
Manau, kad pardavinėti ginklus labai pavojinga ir kad šioje srityje turi būti daugiau kontrolės. Kitas dalykas – mūsų laikais prievartą sunku ignoruoti. Tačiau esu tikras, kad ginklai neturėtų pakliūti vaikams į rankas. Pasaulyje – 300 tūkst. vaikų kareivių. Jie dar nebučiavo mergaičių, dar nebuvo įsimylėję, o jau turi kažką nužudyti arba patys žūti.
Papasakokite apie savo pirmąjį susitikimą su „Karo dievo” autoriumi Endriu Nikolu.
E. Nikolo biure stovėjo stalas, užgriozdintas fotografijomis ir straipsniais iš laikraščių bei žurnalų. Ant jų gulėjo kalašnikovo automatas. Jis pasakojo man apie savo filmą ir rodė fotografijas. Netikėtai atsistojo, paėmė automatą ir, nukreipęs jį man į galvą, sako: „Tai tu vaidinsi mano filme ar ne?”
Kuo jus patraukė „Karo dievas”, be to, kad jums į smilkinį įrėmė kalašnikovą?
Mane sudomino scenarijus. Anksčiau niekada nesu skaitęs scenarijaus apie ginklų pardavėjus. Be to, niekada nesusimąsčiau apie tarptautinę prekybą ginklais. Net neįsivaizdavau, kuo prekiautojo ginklais charakteris gali būti patrauklus ir kodėl žmonėms gali būti įdomu jį stebėti. Tačiau tada sumojau, kad būtent čia ir slypi projekto unikalumas. Nusprendžiau ne tik suvaidinti Jurijų Orlovą, bet ir tapti vienu iš filmo prodiuserių.
Kaip „Karo dievą” įvertino amerikiečiai?
Filme atvirai pripažįstama, jog Amerika užima svarbiausią vietą tarptautinėje ginklų prekyboje, ir tai daug kam pasirodė per drąsu. Toks populiarumas rodo, jog filmas išprovokavo diskusijas. „Karo dievo” stilių galima pavadinti kino tiesa. Kitas dalykas – čia daug kas iki galo nepasakyta, nemažai dviprasmiškumo. Kai ką tai erzina, tačiau aš manau, jog tokie dalykai yra būtini bet kuriai meno formai. Tai duoda erdvės žiūrovų mintims.
Praėjusį pavasarį pasirodė „Adaptacija”. Ten jūs labai įtikinamai suvaidinote Deividą, kuriam nekaip susiklostė vedybinis gyvenimas.
Pasirodė, jog turiu labai daug bendra su savo herojumi. Filmavimo metu aš, kaip ir mano herojus, skyriausi su žmona. Džiaugiausi, kad galiu panaudoti savo neigiamą energiją kažkam. Tad užuot lankęsis pas psichologą, aš ėjau į filmavimo aikštelę. (N. Keidžo skyrybų procedūra su antrąja žmona Laiza Marija Presli tęsėsi ilgiau nei jų bendras šeimyninis gyvenimas. Prašymą skirtis Keidžas pateikė 2002-ųjų lapkritį, praėjus 4 mėnesiams nuo vedybų. 2004 m. gegužę – skyrybos, o liepos pabaigoje Keidžas vedė buvusią padavėją, 19-metę Alisą Kim, kuri 2005-ųjų kovą pagimdė jam sūnų. Vyriausiajam Nikolo sūnui iš pirmosios santuokos su Patricija Arket jau 14 metų.)
Turbūt jaučiatės kaip nuvarytas arklys – pastaruoju metu dirbate be pertraukų, o priešaky dar 9 nauji filmai.
Taip tik atrodo. Praėjusiais metais pasirodė tik du mano filmai, tačiau kiti bus tikrai sunkūs. Manau, aktorius gali filmuotis tiek, kiek jam norisi, svarbiausia – nenusibosti žiūrovams. Man svarbiausia ne filmų kiekybė, o žanrų įvairumas.
Jus stebina jūsų sėkminga aktoriaus karjera?
Negalvoju apie save kaip sėkmingą aktorių, tiesiog visada stengiuosi surasti naują scenarijų, nepanašų į buvusį. Iki šiol jaučiuosi kaip pustuštis puodelis.