Vilnius skęsta nelietuviškų užrašų jūroje. Lietuvių kalbos šalia jų daug kur arba iš viso nėra, arba lietuviški žodžiai kelių centimetrų dydžio ar nukišti kur į kampą. Taip reklamuotojai ir reklamos kūrėjai atsiliepia į Vartotojų teisių gynimo įstatymo reikalavimą, kad „patalpų išorėje turi būti valstybine kalba nurodytas parduodamų prekių ar teikiamų paslaugų klasės arba prekybos ar paslaugų teikimo vietos rūšinis pavadinimas”. Numeta kaip šuniui kaulą – šekit, kad norit.
Šuns metais ir už tai – ačiū!..
Čia reikia pasakyti, kad taip elgiasi ne visi. Yra daug padorių verslininkų, kuriems, be tiesioginės veiklos, rūpi ir kultūros dalykai, taip pat ir gimtoji kalba. Dėl pirmiau pasakytų žodžių noriu jų atsiprašyti. Čia galvoje turiu ir toliau kalbėsiu apie tuos, kuriuos Maironis savo satyroje yra nusakęs žodžiais „kai kur kai kas” ir „ne vienas kai kas”.
Tiesa, yra ir gerų pokyčių. Neseniai, 2005 metų pabaigoje, sulaukėme dviejų dokumentų, kurie turėtų padėti ginti lietuvių kalbą viešuosiuose užrašuose.
Pakeistos 2000 m. gruodžio 1 d. tuometinio ūkio ministro patvirtintos Išorinės reklamos įrengimo tipinės taisyklės ir ten buvęs iškabos sąvokos apibrėžimas, kuris skatino vartoti lietuviškų žodžių neturinčias iškabas ir kirtosi su Valstybinės kalbos įstatymu ir minėtuoju Vartotojų teisių gynimo įstatymu. Dabartinė tų taisyklių redakcija, ūkio ministro patvirtinta 2005 m. rugpjūčio 8 d., tokią nuostatą panaikino, iškabos apibrėžimą padarė suprantamą ir korektiškesnį, nors aiškaus atsakymo, kas yra iškaba, ir čia nepateikta. Šiaip ar taip, skleisti nelietuviškų iškabų taisyklės nebekursto.
Gruodžio 21 d. patvirtintos Vilniaus miesto išorinės vaizdinės reklamos taisyklės ir jose įrašyti keturi reklamos kalbą reglamentuojantys punktai.
Ypač aktualus ir svarbus punktas, reikalaujantis viešuosiuose užrašuose valstybine kalba prirašyti aiškinamuosius žodžius prie prekių ar paslaugų ženklų, kuriuos sudaro nelietuviški žodžiai.
Kai reklamuojamas pagrindinis užrašas yra neverčiamas nelietuviškas įmonės pavadinimas ar grafinis žodinis prekių/paslaugų ženklas, valstybine kalba prirašomas rūšinis įmonės ar verslo vietos pavadinimas arba kitokie aiškinamieji žodžiai.
Lietuviškų aiškinamųjų žodžių reikia todėl, kad įregistruoti ženklai dabar dažnai vartojami vietoj įstaigų ir įmonių pavadinimų ir labai plinta. Mat pavadinimų darymą ir vartojimą reguliuoja nustatytos taisyklės, o atitinkamų ženklų kalbinė raiška visai nereglamentuota. Juos daro, kaip kam šauna į galvą, ir tokie jie registruojami. O įregistruotą ženklą reikia leisti kabinti. Užtenka netikusį pavadinimą įregistruoti kaip ženklą, ir jo vartojimas įteisinamas. Trumpai sakant, neleidžia pro duris, lipa pro langą.
Nereglamentuota ženklų daryba ir laisvas jų registravimas atveria kelią iš nelietuviškų žodžių sudarytiems ženklams, o per tokius ženklus ir nelietuviškiems užrašams. Per juos kaip gripas užrašuose plinta nelietuviški Lietuvos įmonių ir verslo vietų pavadinimai. Jų prikurta net su tokiais bendriniais kitų kalbų žodžiais, kurie neturi skiriamojo požymio ir pagal Prekių ženklų įstatymą negali sudaryti ženklo. Vienas iš jų – pradėjęs plisti rūmų pavadinimas palace.
Vilniuje tokie palace pirmą kartą viešai pasirodė prieš trejetą metų, kai buvo įregistruotas ir ant garsaus krepšininko pramogų rūmų iškilo ženklas FORUM PALACE. Iš tikrųjų tai ne ženklas, o iš jo paimtas užrašas,- kaip ženklas įregistruotas pailgas apskritainis su specialiu piešiniu ir tais žodžiais. Sunkiai pateisinamas pats toks ženklas ir nors jis įregistruotas, tai neduoda teisės kabinti iš jo paimto užrašo. Bet jei toks neteisėtas užrašas vis dėlto atsirado, šalia turėjo būti pridėti paaiškinamieji lietuviški žodžiai.
Toks užrašas užgavo ir papiktino daugelį žmonių. Buvo rašomi raštai valdžios institucijoms ir pačiam savininkui, tikėtasi jo, kaip visuomenės gerbiamo asmens, supratimo. Deja, nepadėjo nei graudenimai, nei argumentai, jis buvo nesukalbamas. Priešingai, netikusį užrašą prastūmė naudodamasis savo vardu ir tuo jį sumenkino, – pasielgė kaip tipiškas „pralobęs nutautęs lietuvis”. Kai pagalvoji, toks jo elgesys nebuvo atsitiktinis. Prie nelietuviškų užrašų buvo pripratęs, kai daugelį metų žaidė su marškinėliais, ant kurių buvo arba rusiški, arba angliški užrašai.
Bet mums čia rūpi ne atskiro asmens garbė ar patriotizmas. Pagaliau svarbiausia ir ne užrašas FORUM PALACE, o tai, kad pagal tą pavyzdį ir jo paskatinti užrašuose žodis palace ėmė plisti po Vilnių. Atsirado Barbacan palace, Bingo palace, Gedimino prospekte buvęs „Vilniaus” viešbutis neseniai virto GRAND DUKE PALACE, lietuviškai būtų – Didžiojo kunigaikščio rūmai. Šiuose užrašuose palace vartojamas kaip bendrinis rūmų pavadinimas, o kaip bendrinį žodį jį reikia skaityti taip, kaip parašyta. Geriausia žemaitiškai, su laužtine priegaide galūnėje, o bendrine lietuvių kalba būtų – palaciai arba palacai. Dabar kiekvieną statinėlį kas užsimanęs galės vadinti palacais, kaip ir kiekvieną girdyklėlę – pubais. Giedosime ne pagal Maironį – Dunkso Vilniaus rūmai, o naujoviškai – Dunkso Vilniaus pubai ir palace.
GRAND DUKE PALACE – oficialiai prekių ženklas, faktiškai – viešasis užrašas. Jis ne tik skleidžia nelietuvišką rūmų vardą, bet dar ir įžūlus. Jo kūrėjai ir savininkai prekybos salonui vadinti pasisavino didžiojo kunigaikščio vardą ir kunigaikščių teises. Tyčiojamasi iš istorijos, tik ne lietuviškai, o angliškai. Įsivaizduoja, kad angliškai viskas galima. Lietuviškai prekynamio Didžiojo kunigaikščio rūmais turbūt nebūtų išdrįsę pavadinti. Nors ką gali žinoti. Yra „naujųjų lietuvių”, kurie net Rūpintojėlį atkelia į alaus reklamą ir dėl to nejaučia nei gėdos, nei sąžinės graužaties. Gal ir tuose palacuose tas alus bus pardavinėjamas?
Kunigaikščių rūmais vadinamo ženklo nei su lietuviškais, nei su angliškais žodžiais neturėjo registruoti Patentų biuras, nes Prekių ženklų įstatymas draudžia registruoti ženklus, kurie „prieštarauja etinėms normoms”. Negi patentininkai etines normas kitaip supranta? Ir jau tikrai negražu, kai su neetišku ženklu taikstosi Patentinių paslaugų centro direktorė, kai jį pateisina ekspertai. O už išsižadėtus idealus ir perkamus pavadinimus dabar moka ne „trupinį aukso, gardaus valgio šaukštą” – kur kas daugiau.
Laikraščiai rašė, kad už naujosios pramogų arenos vardą „Siemens Arena” „Siemensas” „Rubikonui” sumokėjo milijonus litų. Už tokius pinigus tikriausiai galima nupirkti ne vieną paslaugų centrą ir ne vieną ekspertą. Įdomu, kaip ir už kiek „Rubikonas” įsitaisė savo nelietuvišką pavadinimą „Rubicon Group” su visa gimine – Rubicon City, Rubicon Service ir kitokiais coconais? Ir dar įdomu, kad savo kalbą pamynusios firmos dažnai įsivelia ir į veiklos machinacijas. Kai trūksta savigarbos, lengviau prarasti ir sąžinę. Ar ne todėl liūdnai pagarsėjo ir „Rubicon Group”? Negirdėjom, kad lietuvišką vardą turinti „Achemos grupė” jį savo veikla būtų suteršusi.
Arba paimkime EBSW. Kiek šiuo vardu prisidengę apsukruoliai turtų prisiplėšė, kiek įmonių ir žmonių apiplėšė. Čia jau tiesiogiai tinka Maironio žodžiai:
Suskubo gudriai komiteto vardu,
Kurs gera visuomenei daro,
Pasukt į savąją pusę raktu.
Bet yra vienas didelis skirtumas. Maironio „kai kas” „pabūgęs žiaurios bolševikų drausmės” „iš Maskvos į Lietuvą spruko”, EBSW veikėjai – su savo vardu – į Ameriką paspruko. Jei kada bus parvežti namo ir čia teisiami, reikėtų papildomai pridėti už Valstybinės kalbos įstatymo pažeidimą.
Maironis yra ir tiesiai rašęs, kad naudos troškulys gali nustelbti pagarbą savo kraštui ir kalbai:
Mano gudrūs draugai greit į žmones išėjo;
Važinėjas po vaišes kaštanais;
Prieš jaunimą nauda pasipūtę didžiuojas,
Jį vadina „gudriai” – litvomanais.
Ir dabar atsiranda „gudročių”, atvirai spjaunančių į lietuvių kalbą, įžeidinėjančių jos gynėjus, tik jau ne „litvomanais”, o kitais vardais. Ko norėti iš kitų, kad net vienas reklamos tvarkytojus konsultuojantis ir juos užtariantis kalbininkas viename laikraštyje susirūpinimą dėl lietuviškų užrašų Vilniaus mieste vadina „klyksmais”, kurie „tėra kai kurių asmenų norėjimas pasirodyti, kad jie dar gyvi”. Kas tiesa, tai tiesa: kol gyvi, viską į akis sakome ir sakysime.
O nukultūrėjusių reklamos darytojų nėra ko ginti. Ne be jų pritarimo ir dizainerių užgaidų prie nelietuviškų užrašų lietuviški žodžiai nukišami į kampą ar numetami po kojų. Ko galima tikėtis iš reklamos agentūrų, kurių pačių pavadinimuose lietuviškų žodžių iš viso nėra. Juk ir Rūpintojėlį į alaus reklamą įbruko agentūros „Garage” ir „Media house”. Kai kas gali ne tik vardu ir Rūpintojėliu prekiauti, įmanytų – tėvą motiną parduotų.
Žinau, gali būti nesuprantančių „skausmo giesmės”, kuriems „be atbalsio žodžiai po šalį skambės”. Ką padarysi, jei kalba žmogui širdies nesuvirpina. Bet apmaudu, kad koks nespėjęs kaip reikiant prakusti pusponis lietuviško žodžio nebenori viešai parašyti. Ne vienas „kai kas” įsivaizduoja esą dukai ir dukės, Vilniuje stato palacus ir housus, juose steigia pubus ir shopus ir užsidėję ant galvos crownas važiuoja į plazas coca colos išgerti.
Prieš keletą metų taip nebuvo. Lengviau pavykdavo susišnekėti ir nuo tokių užrašų atkalbėti ar atbaidyti. Dabar jie skleidžiami be atodairos, be skrupulų, ciniškai. Sugalvojama visokiausių būdų ir pateisinimų. Įžūlumo viršūnė pasiekta su prekių ženklais – kaip esame pirmiau minėję, registruojami nelietuviškų žodžių turintys prekių ženklai ir jie pateikiami kaip pavadinimai ir viešieji užrašai. Net samdomi advokatai, kurie įrodinėja užsakovų tiesas.
Kai niekas kitas nebepadeda, lieka Maironio išmėgintas būdas – mesti į akis „pirštinę geležinę”. Kaip tokią pirštinę poetas yra sviedęs savo satyros „Kai kam” paskutinį posmelį. Jį galima pritaikyti ir kai kam iš mūsų personažų. Tik pradžią reikia perfrazuoti pritaikant Aisčio žodžius, kad didžiausias bestija yra pralobęs nutautęs lietuvis, ir atsižvelgiant į tai, kad nelietuviški užrašai kaip skėriai užplūdo Vilniaus gatves. Taigi:
O bestijos, skėriai, begėdžių gauja,
Svetimais vardais apsikarstę!
Kai kur kai kas
Net pavarde apsišarvojęs nauja!
O, trinkite baltas rankas!
Gal titulus, garsą sau gauste,
Gal aukso kapšus prisikrauste,
Dėmės nuo kaktos nenuplauste
Ne vienas kai kas.