Ne vienu gražuolės apdovanojimu
didžiuotis galinti žavioji „TV pagalbos” „gelbėtoja” Brigita Budginaitė, kaip ir daugelis moterų,
turi silpnybių. Vaikščiojimas po parduotuves – ne vienintelė jos aistra
ir atsipalaidavimo būdas. Brigita negali gyventi ir be rankinių,
kurių kolekcijoje turi daugiau nei dvidešimt.
Prie TV3 „gelbėtojų” komandos prisijungei prieš metus. Ką veikei iki tol?
– Viename Kauno naktiniame klube dirbau personalo vadybininke. Ten mane ir pastebėjo „gelbėtojas” Andrius, pasiūlė išbandyti jėgas televizijoje.
– Ar nepasiilgsti ankstesnio darbo?
– Vadybininkės pareigos man visada patiko, patinka ir patiks. Iš prigimties esu vadovė, tad pavaldinių kartais tikrai pasigendu. Tačiau jeigu reikėtų rinktis ankstesnę darbovietę arba televiziją, pastarosios neiškeisčiau į nieką.
– Ketvirtadieniais pavaduoji „TV pagalbos” vedėją Aušrą Kilkuvienę. Ar ilgai dar žiūrovai tave galės matyti naujame amplua?
– Tikiuosi, kad tai truks dar labai ilgai. Mano kolegė Aušra šiuo metu dirba prie naujo projekto. Ketvirtadieniais ji vyksta į kitą filmavimą, tad man tenka ją vaduoti. Ir, turiu pasakyti, man tai sekasi visai neblogai.
– Ar labai skiriasi darbas studijoje ir važiavimas pagal iškvietimą?
– Nepasakyčiau, kad labai skiriasi. Tiesiog studijoje pristatyti siužetus kartais būna sunkiau nei filmuotis iškvietimuose. Tačiau man šis ketvirtadienio darbas labai patinka. Juo paįvairinu kasdienybę.
– Kokių darbo pasiūlymų tikiesi sulaukti ateityje?
– Kol kas į kitą sritį „lįsti” nenorėčiau. Noriu likti čia, televizijoje, ir tobulėti. Man taip pat labai įdomus darbas už kadro. Tad ateityje norėčiau pramokti garsinti, daryti laidos montažą.
Sėdimo darbo nenorėtų
– Į pagalbą skubi su kolega Jonu. Apsiribojate vien Žemaitija?
– Tikrai ne. Ne kartą teko važiuoti ir į kitus regionus. Tačiau dažniausiai važiuojame padėti žemaičiams.
– Keliese dirbate? Ar nepabosta kelionės?
– Būna, kad važiuoja vienas „gelbėtojas”, būna – du. Be mūsų, važiuoja dar ir operatorius, garso režisierius.
Kelionės neprailgsta. Esame tokie patys žmonės kaip ir visi. Tad dažniausiai kalbamės apie rūpesčius, tariamės dėl iškvietimo. „TV pagalbos” kolektyvas labai susibendravęs, tad bendraujame laisvai.
– Ar naudojatės scenarijumi?
– Ne. Jo mums niekas nerašo. Be to, nebūtų tikslo: nuvažiavę pagal iškvietimą juk nežinome, kaip pasielgs žmonės. Viskas vyksta natūraliai.
– O darbo laikas nustatytas?
– Toks dalykas „gelbėtojams” neegzistuoja. Nėra nei darbo valandų, nei dienų. Jei sulaukiame iškvietimo, skambiname žmonėms, klausiame, ar galima atvažiuoti. Ne visada pavyksta reaguoti operatyviai, tačiau labai stengiamės atvykti laiku.
– Ar nepabosta toks darbas? Nepavargsti?
– Nauji žmonės, kaskart vis kitos vietos neleidžia šiai veiklai tapti nuobodžia. Negalėčiau dirbti sėdimo darbo. Tokiam nenustygstančiam žmogui kaip aš visąlaik reikia veiksmo. Žinoma, yra ir kita medalio pusė – toks dinamiškas darbas išvargina. Tačiau be jo jausčiausi blogai.
Iš vieno miesto – į kitą
– Kuriame mieste gyveni?
– Norėčiau ir pati tai sužinoti (juokiasi). Visi mano daiktai – Klaipėdoje, studijuoju ir ketvirtadieniais dirbu Kaune. Net nežinau, kur praleidžiu daugiau laiko – Kaune ar Klaipėdoje.
– Ką studijuoji?
– Vytauto Didžiojo universitete verslo administravimą.
– Įdomu?
– Sunku pasakyti. Kadangi aš dar tik pirmame kurse, pateikiama „sausa” medžiaga – administravimo pagrindai.
– Kaip suspėji ir dirbti, ir mokytis, ir dar į Klaipėdą grįžti?
– Studijuoju neakivaizdžiai. O autostrada Kaunas – Klaipėda man jau tapo rutina. Seniau mintis, kad reikės iš vieno miesto važinėti į kitą, labai gąsdino. Tačiau prie to jau pripratau. Ne toks ir didelis tas atstumas.
– Ar nevilioja mintis persikelti gyventi į Kauną arba Vilnių?
– Netgi labai vilioja. Tačiau dabar tokios galimybės neturiu. Klaipėda – labai gražus ir didelis miestas. Tačiau geriau pagalvojus supranti, kaip jis toli nuo visko.
Grožio procedūromis nesilepina
– Prieš beveik dvejus metus dalyvavai konkurse „Mis laikinoji sostinė 2004”. Kokių apdovanojimų gavai?
– Buvau pripažinta 2-ąja vicemis, „Mis publika” bei „Mis talentu”.
– Tai vienintelis grožio konkursas, kuriame dalyvavai?
– Taip. Tačiau kituose turbūt nebedalyvaučiau. Tiesiog pabuvau, pamačiau, daugiau sužinojau.
– Kokios naudos gavai iš šio konkurso?
– Išmokau laikysenos. Be to, džiugu, kad šie rinkimai merginas skatino išlikti gražias ne tik vykstant konkursui, bet ir jam pasibaigus.
– Ar dabar daug laiko skiri išvaizdai?
– Manau, kiekviena moteris stengiasi tam skirti kiek galima daugiau laiko.
– Dažnai save lepini grožio procedūromis?
– Esu labai pasyvi ir didžiulė tinginė. Specialiai to nedarau – procedūromis lepinuosi labai retai. Tačiau jei atrandu laiko, pasimėgauju ilgesniu miegu bei dažnesne vonia.
– O prie veidrodžio rytais ilgai praleidi?
– Priklauso nuo to, kiek turiu laiko. Būna, kad su kavos gėrimu išsiruošiu per dvi valandas, būna – per dvidešimt minučių.
– Ar vaikštai po parduotuves kaip daugelis moterų?
– Žinoma. Tai visų mūsų, moterų, silpnybė. Apsipirkdama atsipalaiduoju, pailsiu.
– Ką dažniausiai perki?
– Apatinį trikotažą, rankines. Beje, pastarosioms turiu ypač didelę silpnybę – kolekcionuoju. Jų manuose yra per dvidešimt. Kam tiek reikia? Na, vienos moterys kolekcionuoja batelius, aš – rankines. Juk kasdien reikia pasiimti vis kitą!
Meilės dieną švęs viena
– Ar teko kada nors savo grožiu pasinaudoti?
– Visos moterys yra savotiškai gražios, ir tuo naudojasi prieš vyrus. Aš – ne išimtis.
– O karjeros tikslais?
– Tikrai ne. Manau, tai nelabai korektiška.
– Ar nepavydi tau draugės grožio?
– Su tuo dar nesusidūriau. Arba jos man to paprasčiausiai neparodo, arba irgi yra labai gražios (juokiasi).
– Kokių dar privalumų, be išvaizdos, turi?
– Sunkus klausimas. Reikėtų to paklausti žmonių, su kuriais bendrauju. Žinau tik minusus – negaliu nustygti vietoje ir būti viena.
– Kokie vyrai tau patinka?
– Idealo neturiu. Tačiau vertinu nuoširdžius, atvirus, nepasipūtusius. Kokios tautybės? Lietuviai, žinoma! Artimas mentalitetas, ir dėl kalbos lengviau.
– Maždaug prieš metus išsiskyrei su vaikinu. Ar vis dar skaudžiai dėl to išgyveni?
– Jau nebe. Iš pradžių buvo labai sunku. Juk su juo draugavau daugiau nei ketverius metus.
– Sklando kalbos, kad neseniai pradėjai draugauti su kitu.
– O tikrai sklando? (šypsosi) Na taip, draugauju su Pauliumi iš „Tangoramos”.
– Tai kiek laiko jau kartu?
– Nelabai noriu apie tai kalbėti. Na gerai, pasakysiu: su juo mes esame pažįstami daugiau nei pusmetį.
– Tačiau jis gyvena Vilniuje.
– Ir tai labai didelė kliūtis mums matytis. Susitinkame retokai.
– Artėja Švento Valentino diena. Praleisi ją su mylimuoju?
– Turbūt ne. Ko gero, tądien man teks dirbti. Tačiau Pauliui esu parengusi staigmeną. Kokią, tikrai neatskleisiu!