358 tūkstančiai lankytojų, 2814 svečių, 450 režisierių, 476 žurnalistai iš viso pasaulio, 827 festivalio darbuotojai – didžiausio pasaulio uostamiesčio kino teatrų salės ūžte ūžė. Tarptautinio Roterdamo filmų festivalio (IFFR) brošiūrų ir leidinių marios daugiau nei dvi savaites tvindė Roterdamo kavines, restoranus, klubus, knygynus, viešojo transporto stoteles. Netgi drabužių parduotuvių vitrinų manekenai savo negyvomis rankomis laikė tigro kailių raštais išmargintus plakatus.
Ant laimėtojų pjedestalo
Prieš pat 35-ąją IFFR apdovanojimų ceremoniją užkulisiuose sklandė kalbos, kad vieną jubiliejinį „Tigrą” šiemet gaus režisierius iš Lotynų Amerikos. Gandai netrukus pasitvirtino: vasario 3 dieną „VPRO Tigro apdovanojimą” festivalio direktorė Sandra den Hamer iškilmingai įteikė Manueliui Nieto Zasui. Jo filmas „Šunidė” (Urugvajus-Argentina-Kanada-Ispanija) pasakoja apie tai, kaip namą statantis jaunuolis kuria savo pasaulį.
Iš keturiolikos pretendentų į jubiliejinio festivalio apdovanojimus „Tigrus” penki žiuri nariai išrinko kitus du geriausius 2005-2006 metų darbus: tai – „Vaikščiojimas laukine puse” (Hanas Jie, Kinija-Prancūzija) ir „Senas džiaugsmas” (Kelė Reichardt, JAV). Gana greitai žiūrovų pamėgtas filmas „Rojus” (Vokietija-Šveicarija) režisieriui Michaeliui Hofmanui atnešė „Tiscali auditorijos apdovanojimą” ir 7500 eurų (apie 26 tūkstančius litų).
Kino kalbos tarmė, bulviniai blynai ir masažas
Karšta buvo ne tik Tarptautinio Roterdamo filmų festivalio kino teatrų salėse, bet ir jo „karštuosiuose taškuose”. Dėl IFFR prizų lietuviai šiemet nekovojo: su olandais ir jų svečiais jie susitiko ne kino salėje, bet „Off-Corso” klube Roterdame. Čia buvo rodomi lietuviški filmai ir kviečiama pasišnekučiuoti su režisieriais Šarūnu Bartu ir Giedre Beinoriūte, „AXX” festivalio komercijos direktore Jūrate Bitinaite ir prodiusere Uljana Kim. Tarptautinio Roterdamo filmų festivalio organizatoriai Vilniaus miestą kaip „karštąjį tašką” šiemet pasirinko neatsitiktinai.
„Labai svarbu, kad Lietuva neseniai tapo Europos Sąjungos nare”, – susirinkusiesiems aiškino vakaro vedėjas Keisas Brynenas (Kees Brienen). „Bet dar svarbiau, kad Vilniaus kinematografija, nauja kino kalbos tarmė, gali bent trumpam persikelti į Nyderlandus”.
Festivalyje rodyti A.Grikevičiaus „Jausmai”, „AXX” trumpametražių filmų programa, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentų darbai, naujausias pilnametražis vaidybinis Šarūno Barto filmas „Septyni nematomi žmonės”, režisierės Giedrės Beinoriūtės darbas „Vulkanovka. Po didžiojo kino”, „Matrioškos” (rež. D.Narkevičius), „Baltos dėmės mėlyname” (rež. R.Greičius), „Sekmadienis toks, koks yra” (rež. I.Jonynas) ir kiti Lietuvos režisierių filmai.
„Corso kino varjetė 3” metu „Karštojo taško” lankytojai turėjo progos pasiklausyti modernios nelietuviškos muzikos ir pasigaminti vėlyvą vakarienę kartu su Keisu Brynenu ir Šiuolaikinio meno centro (ŠMC) kuratoriumi Raimundu Malašausku. Nors stalas lūžte lūžo nuo įvairiausių maisto produktų, o prie viryklės svečiams uoliai talkino kanadietis Adamas Maršalas (Adam Marschall) ir olandė Teskė Kleisen (Teske Clijsen), lietuviai nacionalinių valgių ruošai buvo abejingi. Todėl „Vieno ingrediento gamybos šou” dalyvių dėmesį iškart patraukė olando dizainerio Jono Pieto rupia tarka sutarkuotų bulvių blynai.
Vilniečių avangardinis vakaras Roterdame atrodė maždaug taip: žiūrovai ant pakylos masažavosi su visais drabužiais ir kartu stebėjo fragmentiškus begarsio filmo vaizdus. Arba valgė, gėrė ir tuo pačiu metu mėgavosi lietuviškojo Franko Sinatros – Algirdo Stravinsko pasirodymu. Naujai atgimęs maestro buvo ypač dosnus: susirinkusiesiems negailėjo nei lietuviškų žodžių, nei egzotiškų sceninių kostiumų. Ryškiaspalvio kaklaraiščio ant nuogutėlio kūno, kiek pridengto švarku – taip pat.
Abejingumas ar užmaršumas?
Šiemet Roterdame „kaito” ne tik lietuviai. 2006-ųjų metų „Karštieji taškai” – Vilnius, Meksikas ir Johanesburgas. Tačiau akmenėlį galima mesti į rūtų darželį: tradicijoms ištikimi meksikiečiai ir Pietų Afrikos Respublikos gyventojai savo skaičiumi toli gražu pranoko į festivalį atvykusius lietuvius.
„Karštojo taško” – Vilniaus sirgalius buvo galima ant rankų pirštų suskaičiuoti (didžiausia jų dalis buvo kauniečiai). Bet tai dar nereiškia, kad šalyje gyvena vos keletas tautiečių. Centrinio statistikos departamento duomenimis, 2006 m. sausio 1 dieną Nyderlanduose buvo užregistruota 1170 Lietuvos piliečių.
Du Tarptautiniame Roterdamo filmų festivalyje savanoriais dirbantys jaunuoliai stebėjosi, kad „vis tik Lietuvoje nėra taip gražu, kaip yra kalbama, – užtenka pamatyti vieną vienintelį lietuvišką filmą”. Jie turėjo omenyje naujausią pilnametražį vaidybinį režisieriaus Šarūno Barto darbą. Keletas kitų žiūrovų nuomonių apie „Septynis nematomus žmones” (Lietuva-Prancūzija-Portugalija-Nyderlandai, 2005) išspausdinta antrajame IFFR dienraščio „Daily Tiger” numeryje.
26 metų Anė Šenkan skundėsi, kad buvo sunku sulaukti, kol kas nors iš personažų pagaliau ištars bent vieną žodį. Dvi pagyvenusios damos teigė, kad filmas labai gražiai nufilmuotas, tik jame nėra… pasakojimo. Joms visiškai pritarė pensininkas Albertas Miulderis, kuris iš filmo tikėjosi kažko daugiau.
Naujausias Š.Barto filmas, parodytas dviem šimtams žiūrovų „Off_Corso” klube, prieštaringų komentarų susilaukė dėl organizatorių ir paties režisieriaus kaltės: iš anksto nebuvo pranešta, kad filmavimo grupė dirbo Kryme su vietiniais totoriais ir ukrainiečiais. Kažkas, prieš ateidamas į „Karštąjį tašką”, apie tai perskaitė festivalio brošiūrose, o kažkas – ne. Be to, lietuviai „pamiršo” į filmų festivalį atsivežti reklaminės atributikos. Rezultatas nėra labai netikėtas: Lietuva tapatinama su Rusija (ir net ne su Ukraina!).
Kauniečiai festivalyje
Apie septynis mėnesius Nyderlanduose gyvenančią Dovilę Rasiulytę sužinojau visai atsitiktinai. Viena Tarptautinio Roterdamo filmų festivalio bilietų pardavėja, ant žurnalisto pažymėjimo pamačiusi lietuvišką pavardę, tiksliau, jos pabaigą -ytė, nušvito: IFFR savanoriškai dirbo lietuvaitė! Ji žiūrovams dalijo anketas ir balsavimo lapelius, o po filmo juos kruopščiai surinkdavo. „Tai ir visos mano pareigos”, – juokėsi netikėtai filmų festivalyje užtikta kaunietė Dovilė.
Kitas kaunietis – Raimundas Eimontas šiemet talkino „Karštajam taškui” ir Šiuolaikinio meno centro atstovams. Kompozitorius, atlikėjas ir improvizatorius, prieš pusę metų pradėjęs krimsti kariliono meno ir kultūros mokslus Dordrechte, apie 20 minučių grojo gitara, kurią jam iš savo namų atvežė Lietuvos Respublikos ambasados Nyderlanduose sekretorė Goda Adomonytė. Beje, irgi kaunietė, buvusio Kauno miesto mero Vidmanto Adomonio dukra.
„Filmai žiūrėjosi gana fragmentiškai, tarsi jie būtų buvę vakaro priedas. Muzika – įdomi ir profesionaliai atliekama, tačiau neišeinanti iš šiuolaikinės klubinės popkultūros ribų”, – teigė kompozitorius.
„Karštojo taško” – Vilniaus pristatymas R.Eimontui ir kitiems į Tarptautinį Roterdamo filmų festivalį atvykusiems kauniečiams pasėjo abejonių. Ar įmanoma vienu metu pasotinti kūną ir sielą? Ar tikslinga gaminti nelietuvišką maistą? Dainuoti nelietuviškas dainas?