Pasaulio mokslininkai gerontologai priėjo prie neginčijamos išvados: jau dabar žmonės gali gyventi vidutiniškai 120 metų. Ir tai nėra maksimali riba.
Biblijoje pasakyta, kad vienas Adomo vaikaitis gyveno 365 metus, o pats visos žmonių giminės protėvis mirė sulaukęs 530 metų. Jo pati Ieva pasimirė šiek tiek anksčiau, nes apniko ligos. Garsusis Nojus mirdamas jau buvo 950 metų, o jo senelis dar vyresnis – net 969 metų. Aristotelis mini žynį Epimenidą, gyvenusį 300 metų. Galiausiai palyginti neseniai – 1802-aisiais prancūzas Žanas Terlė, kuriam 93-mečiui buvo suteiktas laipsnis, buvo išleistas į atsargą ir mirė 143 metų…
Amžius nedaro įtakos charakteriui
Jeigu valstybė rūpinasi sveiku savo piliečių gyvenimo būdu, didėja ir jų amžiaus vidurkis. Pavyzdžiui, Jungtinėse Valstijose 1900-aisiais jis sudarė tik 47 metus, o dabar jau yra 79 metai. Savaime tai neatėjo: buvo gerinamos sanitarinės sąlygos, mityba, sveikatos apsaugos sistema.
Pasaulio Sveikatos Organizacijos duomenimis, žmonių ilgaamžiškumas daugiausiai priklauso nuo pačios asmenybės, taigi – nuo kiekvieno mūsų pačių! Statistika įtikinamai įrodo: 89 procentai žmonių, sulaukusių šimto ir daugiau metų, nerūko; 70 procentų – nevartoja alkoholio. Bet šie du jų tabu tikrai nėra vieninteliai ilgaamžiškumui talkininkaujantys veiksniai.
Žinoma, senti yra neišvengiama. Skeptikai netgi niūriai juokauja, kad senti pradedame vos užgimę. Tuščia jų, tų skeptikų, juolab kad jiems, kaip ir visiems kitiems, neapsakomai norisi kuo ilgiau nesusenti, tai yra maksimaliai sulėtinti senatvės artėjimą. Išvengti šio proceso negalima, bet nutolinti – įmanoma.
Kad suprastume, kaip tai daryti, pažvelkime į „savo vidų”. Kas vyksta senstančiame organizme?
Po 80 metų žmogus nebesensta
Nuo 40 metų kūnas sudegina 120 kalorijų per dieną mažiau, negu sudegindavo trisdešimtmetis. Vadinasi, darosi sunkiau kontroliuoti savo svorį.
Nuo 50 metų, kai išnyksta organizmo dauginimosi funkcija, padidėja širdies ligų rizika. Pavojingesnės tampa įvairios infekcijos, nes 90-95 proc. sumažėja skydliaukės, atliekančios lemiamą imuninės sistemos vaidmenį, apimtis.
Nuo 60 metų nebe taip efektyviai pradeda veikti kasa, padidėja cukraus kiekis kraujyje – atsiranda diabeto grėsmė. Sunkiau veikia sąnariai, silpsta klausa.
Nuo 70 metų arterinis kraujospūdis padidėja 25 proc., palyginti su 20-mečių žmonių, sulėtėja reakcija, pamažu nustoja veikti liaukos, išskiriančios prakaitą, todėl padidėja infarkto rizika.
Sulaukusiems 80 metų žmonėms, ypač moterims padidėja kaulų lūžių pavojus, maždaug 25 proc. sulėtėja pulsas, bet pagyvėja kraujotaka.
Tačiau labai svarbu kas kita: asmens būdo savybių amžius nepakeičia. Kitaip tariant, keistuolis aštuoniasdešimtmetis išlaiko tas pačias keistenybes, kokiomis pasižymėjo ir būdamas trisdešimtmetis. Senatvinis marazmas, apie kurį taip daug kalbama, iš tikrųjų „apsėda” tik 10 procentų žmonių, o proto galių susilpnėjimą daugiausiai sukelia asmens sveikatos sutrikimai. Labai daug reikšmės turi ir gyvenimo būdo pokyčiai, kai buvęs aktyvus, smalsus žmogus mano, kad jo smegenims ir kūnui reikia kuo daugiau poilsio.
Jokia naujiena, kad sąnariai „aptingsta”, o raumenys ima nykti, kai jų nenaudojame. Bet tai juk būdinga ne vien senyvam amžiui. Nerangus ir suglebęs gali būti ir jaunas žmogus. Taigi ir po aštuoniasdešimties žmogaus charakteris nesikeičia, o gyvenimo būdas daugiausia priklauso nuo paties asmens.
Nemirtingumas prasideda nuo 80-ies
Amerikiečio mokslininko Tomo Perlso, Harvardo universitete tyrusio senėjimo problemas, padarytos išvados labai smarkiai skyrėsi nuo įsigalėjusių nuomonių. Todėl T. Perlsui teko atlikti dar penkis įvairius testavimus, kad įtikintų oponentus gautų rezultatų teisingumu. O jie iš tiesų nustebino: tik 20-30 proc. vyresnių kaip 70 metų žmonių patiria širdies ligų simptomų. 50 procentų tokio amžiaus žmonių nemiršta nuo širdies senėjimo ir faktiškai gali elgtis kaip dvidešimtmečiai.
Žinoma, sveikata ir ilgaamžiškumas daug priklauso nuo paveldimumo. Tačiau ir pats žmogus gali pasistengti ženkliai pailginti savo amžių. Pavyzdžiui, Amerikoje nuo 1950 iki 1990 metų 50 proc. sumažėjo mirčių nuo širdies ligų dėl gyvenimo būdo pokyčių, kai pradėta vartoti mažiau riebalų ir didinti fizinį aktyvumą.
Dar fantastiškesnė išvada buvo tai, kad faktiškai nuo 15 metų prasidedantys senėjimo procesai žmogui sulaukus aštuoniasdešimties metų toliau nebeprogresuoja. Taigi teoriškai žmogus tampa nemirtingas! O tai reiškia, kad tie, kurie sugebės save deramai sudrausminti ir pripažins tik sveiką gyvenseną, galės gyventi savo malonumui neribotą laiką…
Alkana višta gyvena ilgiau
Dera paminėti dar vieną labai svarbią T. Perlso aptiktą aplinkybę: stebėjimai parodė, kad tie, kurie sulaukė gilios senatvės, labai anksti išmoko savo gyvenime apeiti stresus, stengėsi nesijaudinti dėl menkniekių ir mokėjo pasijuokti iš savęs. Jie visada daug dirbo ir niekada nepersivalgydavo!
Eksperimentai su gyvūnais irgi labai įtikinamai patvirtina rekomendacijas riboti maistą: šiaip paprasta višta gyvena nuo 4 iki 6 metų, o bado dieta jos amžių pailgina iki 18 metų. Daugelis mokslininkų rimtai sako, kad aštuoniasdešimtmetis žmogus – tai organizmas, einantis į savo suklestėjimą. Tad jeigu žmogus bręsta iki dvidešimties metų, tai pagal visus mokslo kanonus jam yra privalu gyventi nuo 140 iki 280 metų! Turbūt ne veltui išmintingasis J. V. Gėtė, sykį sužinojęs apie savo draugo mirtį, sušuko: „Koks silpnadvasiškumas – numirti nesulaukus 80 metų!”