Klaipėdietis Pavelas Iljinas tvirtina tapęs vienu iš tų žmonių, kuriuos specialiosios tarnybos užverbuoja, o po to išmeta kaip nebereikalingus daiktus.
Praėjusią savaitę Lietuvos apeliacinis teismas atmetė Generalinės prokuratūros skundą dėl SEB Vilniaus banką prievartavusio P. Iljino paleidimo į laisvę.
Po to į uostamiestį grįžęs 29-erių metų vyras „Vakarų ekspresui” nedviprasmiškai užsiminė apie tai, kad ši turto prievartavimo istorija esą nebuvusi atsitiktinė ir jos ištakų ragino ieškoti praeityje.
„Mano asmens tapatybės dokumento iki šiol rankose dar nelaikė nė vienas žurnalistas”, – intrigavo P. Iljinas. Pase esantys duomenys, anot jo, esą byloja apie tai, kad Rusijos specialiosios tarnybos, 2000-aisiais teigusios, kad klaipėdietis, pravarde Studentas, šnipinėjo Lietuvos ir Amerikos naudai, nemelavo.
Remiantis šalies žiniasklaidai pateikta teisėsaugininkų versija, P. Iljinas buvo pabėgęs į užsienį ir nelegaliai gyveno Rusijoje, kur ir buvo sulaikytas bei po beveik metus užtrukusios ekstradicijos sugrąžintas į Lietuvą.
Nepaisant to, jog po šnipinėjimo skandalo praėjo jau pusšeštų metų, klausimų šioje istorijoje dar tebėra daugiau nei atsakymų.
Siekė bausmės
P. Iljinas Vilniaus 1-ojo apylinkės teismo leidimu buvo sulaikytas 2003 metų birželį. Klaipėdietis įtartas įsilaužęs į tuometinio Vilniaus banko informacines sistemas ir apkaltintas turto prievartavimu.
Šios baudžiamosios bylos tyrimas užtruko net dvejus metus – Vilniaus apygardos teismo nuosprendis, paskelbęs P. Iljinui laisvės atėmimo dvejiems metams bausmę ją atidedant vieneriems metams, paskelbtas tik pernai liepą. Klaipėdietis iš teismo salės išėjo į laisvę.
Realios bausmės P. Iljinui siekusi Generalinė prokuratūra apskundė šį nuosprendį Apeliaciniam teismui, bet jis skundą atmėtė.
Anot P. Iljino, būtent šios teisminės peripetijos paskatino jį „Vakarų ekspresui”, dar praėjusią vasarą susidomėjusiam šnipinėjimo skandalu, atskleisti kai kurias, pasak jo, nutylėtas šios istorijos detales.
„Noriu, kad tie, kurie kadaise manimi pasinaudojo, o vėliau, kai tapau nebereikalingas, išmėtė už borto, nepamirštų buvusių įsipareigojimų”, – mįslingai pokalbį pradeda P. Iljinas ir tik gudriai nusišypso paklaustas, kas tąkart, kai jis rašė laišką Vilniaus bankui, stovėjo jam už nugaros ir kontroliavo jo veiksmus.
Savo kaltę dėl turto prievartavimo teisme pripažinęs P. Iljinas tvirtino negalėjęs pasielgti kitaip, tačiau į klausimą, ar banko prievartavimo istorija nebuvo tik gerai suplanuota specialiųjų tarnybų akcija, kurios dėka P. Iljiną siekta kuriam laikui visiškai izoliuoti, atsakė tyla.
VSD neigė
2000 metų vasarą Rusijos Federalinė saugumo tarnyba (FST) paskelbė sulaikiusi Lietuvos ir JAV naudai šnipinėjusį asmenį. Teigta, kad P. Iljinas bandė įsilaužti į FST kompiuterių tinklą.
Tada Lietuvos VSD ir pats P. Iljinas šį pranešimą neigė, vadindami tai kerštu už nesėkmingą bandymą užverbuoti klaipėdietį. Taip pat pareikšta, kad P. Iljinas po pirmųjų Rusijos specialiųjų tarnybų bandymų jį užverbuoti apie tai iš karto pranešė mūsų šalies saugumiečiams.
Tačiau vėliau VSD ir P. Iljinas nebebuvo tokie vieningi. Praėjus pusantro mėnesio po skandalo pradžios, žiniasklaida paskelbė, jog vyriškis pabėgo į Lenkiją. Kirtęs šios šalies sieną, hakeriu ir šnipu tituluotas bėglys paskambino dienraščiui „Respublika”.
Klaipėdietis pasakojo, kad po to, kai pasiskundė Generalinei prokuratūrai, jog jį persekioja saugumiečiai, sulaukė grasinimų. „Respublika” rašė, jog P. Iljinui paskambinęs VSD generalinio direktoriaus pavaduotojas Arvydas Pocius liepė atsiimti pareiškimą. Priešingu atveju jis pagrasinęs P. Iljiną apkaltinti tėvynės išdavyste. A. Pocius šiuos bėglio žodžius griežtai neigė.
Laimėtojų atvirumas?
Nekomentuojamas ir neigiamas skandalas mūsų šalyje gana greitai nutilo. Tuo metu Rusijoje buvo paviešinta aibė detalių, kurios reiškė, kad šios šalies specialiosios tarnybos džiaugėsi pergale ir didžiavosi apsigynusios nuo priešo – amerikiečiams dirbusio žvalgo.
Ir šiandien interneto svetainės www.agentura.ru archyvinėje 2000 metų medžiagoje šio šnipinėjimo skandalo rusiška versija yra prieinama kiekvienam.
Tikslius P. Iljino asmens tapatybės duomenis viešai skelbianti Maskva teigia, kad Klaipėdoje gimęs šnipas Lietuvos VSD buvęs užverbuotas 1995-1996 metais. Jo kuratoriais vadinami du saugumiečiai: Linas Petronis ir Rytis Arbačiauskas.
Maža to, rusams žinoma net tai, kad mūsų šalies saugumas P. Iljinui kiekvieną mėnesį neva mokėdavo 600 litų atlyginimą, o skandalo išvakarėse jis gavęs 5 000 dolerių premiją.
Rusijos pusė taip pat tikina, kad už Lietuvos VSD slypi kur kas galingesnės Vakarų jėgos – amerikiečių Centrinė žvalgybos valdyba (CŽV) ir anglų SIS („Secret Intelligent Service”).
Rusijos FST oficialiai paskelbė žinanti, kad nuo 1999 metų vasario P. Iljinas buvęs pagrindinis specialios slaptosios operacijos, kurią užsakė CŽV, vykdytojas. Tikslas – įsilaužimas į Rusijos FST Kaliningrado srities skyriaus duomenų bazę.
Maskvos teigimu, P. Iljinas Rusijos specialiųjų tarnybų buvo demaskuotas ir sulaikytas Kaliningrade. Kadangi realios žalos Rusijai jis nepadarė, buvo paleistas.
Uždengta eilutė
Kurios šalies tarnybos – Lietuvos VSD ar Rusijos FST – versija labiau atitinka tikrovę? Ir ar tikrai mūsų saugumiečiai nežinojo apie artėjantį skandalą bei nemelavo neigdamos bendradarbiavimo su P. Iljinu faktą?
P. Iljinas, visam gyvenimui įsiminęs šnipinėjimo skandalo pradžią – 2000 metų birželio 11-ąją, atsakymų į šiuos klausimus ragina ieškoti jo Lietuvos Respublikos piliečio pase. Tiesa, prieš tai jis pateikė „Sodros” išrašą apie buvusias darbovietes.
Oficialiu spaudu patvirtintame dokumente pažymima, kad pagal sutartį P. Iljino darbo vieta nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2000 m. gegužės 2 d. buvo Vilniaus apskrities Valstybinė mokesčių inspekcija (VMI).
Remiantis dokumentu, po tų pačių 2000-ųjų sausio 4 d. jis įdarbintas ir kitoje įstaigoje, kurioje dirbo iki liepos 24 d. Šios darbovietės pavadinimą P. Iljinas iš anksto užklijavo. Kodėl šnipinėjimo skandalo peripetijas atskleisti pažadėjęs vyriškis taip pasielgė, galima tik spėlioti.
Nuo komentarų susilaikantis klaipėdietis atverčia tam tikrus paso puslapius ir ragina susipažinti su juose esančiais duomenimis. P. Iljino teigimu, reikia įdėmiai įsižiūrėti į pase esančią informaciją, mat tai ir esą atsakymai į daugelį klausimų.
Pasirodo, nuo 2000-ųjų pradžios iki gegužės 5 d. VMI struktūroje dirbusiam P. Iljinui naujas LR piliečio pasas Vilniaus pasų skyriuje išduotas 2000 metų gegužės 8 d. Kodėl 24-erių metų jaunuoliui netikėtai pakeičiamas asmens tapatybės dokumentas?
Jau po dviejų dienų – gegužės 10-ąją – P. Iljinas atsiduria Suomijoje, kur jam išduodama nuo gegužės 11 d. įsigaliojanti Pietų Afrikos Respublikos viza.
Kelionės tikslas, įrašytas vizoje, – kompanijos „Mosaic Software” organizuojami praktiniai mokymai. „Ši kompanija specializuojasi kriptografinės, t.y. šifravimo įrangos gamyboje”, – paaiškino P. Iljinas.
Keliavo laisvas
Remiantis vyriškio pase esančiais imigracinių tarnybų spaudais, pasibaigus viešnagės Afrikoje laikui, 2000 metų birželio 4-ąją jis atskrenda į tarptautinį Hitrou oro uoste Londone.
Spaude įrašyta, kad atvykėliui leidžiama 6 mėnesius pasilikti Didžiojoje Britanijoje ir dirbti. P. Iljinas šia galimybe nepasinaudojo – jau tą pačią birželio 4-ąją jo pasą papuošia Vilniaus tarptautiniame oro uoste įspaustas atvykimo spaudas.
Keista, tačiau P. Iljino asmens tapatybės dokumente nėra jokios britų imigracinės tarnybos žymos, įrodančios, kad jis šią šalį paliko. Anot klaipėdiečio, išvykti iš Didžiosios Britanijos be imigracinės tarnybos žinios įmanoma tik turint labai stiprų užnugarį.
Pagal P. Iljino pase esančias žymas, nuo 2000 metų birželio 4 d. penkias dienas jis buvo Lietuvoje, o birželio 10 d. traukiniu išvyko iš Vilniaus ir kirto Rusijos valstybinę sieną.
Anot P. Iljino, būtent dabar ir derėtų klausti: ar Lietuvos specialiosios tarnybos vykdė žvalgybą Rusijos teritorijoje ir ar tą pačią dieną, kai jis grįžo iš Kaliningrado, prasidėjęs šnipinėjimo skandalas – iš piršto laužtas?
Spaudai pase byloja, kad praėjus daugiau nei mėnesiui po lemtingų įvykių, P. Iljinas per Lazdijus išvyko į Lenkiją, o liepos 27-ąją atsidūrė Karlskronoje, Švedijoje.
Mūsų šalies saugumiečiai tvirtino, kad P. Iljinas pabėgo. Tuomet kodėl dar po dvejų metų – 2002-ųjų rugpjūčio 4-ąją – jis ramiai parskrido iš Upsalos (Švedija) į Vilnių? O jau lapkritį automobiliu išvyko į Baltarusiją, iš kurios grįžo po dviejų dienų ir, turėdamas Vilniuje išduotą vizą, 2002 metų gruodžio pabaigoje dvi dienas viešėjo Ukrainoje ir vėl sėkmingai grįžo į Vilnių?
Keista, kad Lietuvos VSD, neigęs bendradarbiavimo su P. Iljinu faktą ir vėliau iškėlęs versiją, kad jis iš tikrųjų šnipinėjo Rusijos naudai, jo tada nesulaikė. Vienintelis galimas atsakymas – po nesėkmingos įsilaužimo į Rusijos FST kompiuterių duomenų bazes operacijos mūsų šalies specialiosios tarnybos dar kurį laiką palaikė ryšius su P. Iljinu, o šis iš vienos šalies į kitą keliavo ne be jų žinios.
Tiksliau tai tęsėsi iki 2003-iųjų vasaros, kai demaskuotasis agentas tapo nusikaltėliu, terorizavusiu Vilniaus banką. Tačiau kyla dar vienas klausimas: kaip nusikaltimu įtariamas P. Iljinas, iš kurio buvo paimti asmens tapatybę liudijantys dokumentai, sugebėjo pabėgti iš Lietuvos į Rusiją ir pakeliui jo nepasiekė galinga saugumo ranka?
Praėjus pusšeštų metų po šnipinėjimo skandalo, klausimų vis dar lieka daugiau nei atsakymų. Tačiau P. Iljinas, neslepiantis, kad siekia nuo jo nusisukusiems „buvusiems darbdaviams” Lietuvoje suduoti antausį, netolimoje ateityje žada papasakoti dar daugiau.