Bendrovės „Transkona” generalinis direktorius lenktynininkas Paulius Pleskovas prisipažįsta pirmąkart prie vairo sėdęs tik sulaukęs keturiolikos.
„Pažintis su automobiliais prasidėjo nuo pat mažens, nes mano tėvas Vladas Pleskovas yra lenktynininkas. 1983 metais jis pirmą kartą dalyvavo ralyje, o iki tol važiavo kartais. Viriau tame gyvenime, bet pats prie vairo sėsti nebandžiau. Kiti žmonės savo vaikus nuo pat mažumės moko vairuoti, bet pas mus to nebuvo”, – prisimena P. Pleskovas.
O kaip prasidėjo lenktynininko karjera?
Tai buvo gal kokiais 1999-aisiais. Atsirado laisvas sportinis automobilis ir man pasiūlė pabandyti. Prieš pirmąsias varžybas dvi savaites pratinausi prie automobilio. Tas autokrosas vyko Vilkyčių trasoje, buvo vos ne tarptautinės varžybos, nes keli svečiai atvažiavo iš kitų šalių. Pirmąsyk startavęs ėmiau ir laimėjau tą etapą. Buvo staigmena ir visiems kitiems, ir man pačiam. Antrose varžybose buvau antras, o trečiose gal jau per daug pasitikėjau savo jėgomis – matyt, suveikė jaunatviškas užsidegimas, ir teko su automobiliu triskart verstis per galvą.
Ar tai nesukėlė baimės lenktyniauti?
Baimė yra reliatyvus dalykas. Kai kuriems žmonėms baisu važiuoti per žvyrkelį 80 km/h greičiu, o aš, pavyzdžiui, labiau mėgstu gruntą nei asfaltą. Patinka valdyti šonu per gruntą slystantį automobilį. Asfalto slydimo riba labai plona, paslydai – ir viso gero. Šonu slystantį automobilį ant asfalto labai sunku „ištraukti”, nebent būtų labai galingas variklis, o kitaip skrisi į pievą. Jei nori išmokti ką nors išspausti iš automobilio, turi treniruotis, o treniruojantis ta baimės riba nusikelia toliau. Mano tėvas sako, kad automobilį turi jausti savo užpakaliu, o kai iš tiesų su mašina jautiesi kaip su savo kojomis, baimės nelieka.
Kokie automobiliai labiausiai tinka dalyvauti varžybose?
Tarptautinė automobilių sporto federacija yra nustačiusi, kokie automobiliai gali būti sportiniai. Viskas priklauso nuo varžybų specifikos. Ralio automobilis gali būti didelis ir galingas, o krose dideli gabaritai trukdys – netilps trasoje kartu su konkurentais. Ką nors vieną išskirti sunku. Kiek pastebiu, ralyje dominuoja „Mitsubishi”, „Subaru”, yra fordų bei tojotų. Paminėjau tuos, kurie būna priekyje. Mano automobilis dabar yra padarytas iš „Ford Puma” bazės, bet iš standartinių detalių ten yra likusios tik kairiosios ir dešiniosios durys, stogas ir priekinis stiklas. Viskas. Kitas detales arba perkame, o jei neįperkame, nes tai vis dėlto brangus malonumas, darome patys, užsakinėjame, kad pagamintų.
Esu baigęs Vilniaus Gedimino technikos universitete transporto inžinerijos studijas, todėl ir pats dalyvauju automobilių kūrimo procese. Beje, jis pagamintas tik pernai. Dabar važiuoju į Vokietiją, kur vyks šeštasis Europos autokroso čempionatas. Bandysime trasas, žiūrėsime, kokių reikia padangų, kaip reguliuoti amortizatorius ir kitąmet jau gal dalyvausime visuose Europos čempionato etapuose.
Kiek pergalė lenktynėse priklauso nuo vairuotojo, o kiek – nuo automobilio?
Turint patį galingiausią automobilį varžybas laimėti nesunku, tačiau, jei moki jį gerai valdyti ir iš jo išspausti viską, laimėsi ir su silpnesniu. Vienas iš pagrindinių faktorių yra vairuotojo patirtis, bet lemia viskas.
Esame dalyvavę slalomo varžybose. Atvažiavom su keturiais ratais varomu dyzeliniu golfuku. Visi juokėsi, bet mes sau ramiai apie tas kliūtis, užtraukdami rankinį stabdį, ir komanda laimėjo antrąją vietą. Pasirinkom tą golfuką, nes Klaipėdoje buvo pasnigę, o kai nuvažiavom, kur vyko varžybos – ten tik vos balutės pašalusios. Aš jau ir pats buvau skeptiškai nusiteikęs, bet dieną balutės patirpo, vėliau apsitraukė leduku, ir situacija jau buvo tokia, kokia mums labiau patiko.
Kokiu automobiliu važinėjate po miestą? Gal retkarčiais ir savo įgūdžius gatvėje pademonstruojate?
Jei nori demonstruotis – važiuok kur nors už miesto ant žvyrkelio ir daryk tai kiek širdis geidžia. Aš prisidemonstruoju trasoje, o tokių dalykų, kaip vadinamieji „dragai” ar visokios lenktynės gatvėse, aš nesuprantu. Nesiūlau tuo užsiimti ir kitiems. Lenktyniauti galima tik uždaroje trasoje, kur arti nėra nei žmonių, nei dviratininkų.
Po miestą dabar vairuoju „Audi A6”. Varomą keturiais ratais – ir žiemą galima saugiai jaustis. Vasarą gal norėčiau BMW – patinka, kad varoma galiniai ratais, nes mėgstu šoninį slydimą. Jei norisi ekstremumų, reikia automobilio su galiniais varomais ratais, o žiemą pranašumą turi priekiniai. Pagal visą teoriją jie yra pripažinti saugesniais.
O kaip vertinate mūsų gatvėmis važinėjančių automobilių techninę būklę?
Mūsų šalies vidutinis automobilių parko amžius – apie 14 metų. Prieš dvejus trejus metus padarytas tyrimas parodė, kad tokio amžiaus automobilis, praėjęs techninę apžiūrą, jau po pusmečio dažnai nebeatitinka reikalavimų. Be to, seną automobilį turėti nelabai verta. Per techninę apžiūrą žmogui surašoma visa litanija, kuri kartais ir į blanką nebetelpa, žmogus remontuojasi remontuojasi, o po dvejų metų kai atvažiuoja, vėl tenka tą pačią litaniją rašyti. Kartais gal užtektų nelaukti, važiuoti apžiūrėti pakabos, pasidaryti variklio diagnostiką, paremontuoti, ką reikia iškart, kad neprasidėtų grandinininė reakcija.
Ar pastebite, kad tam tikrų markių automobiliai turi panašių gedimų?
Iš tų senesniųjų automobilių labai nebloga yra opelių pakaba. Mažiau jos defektų nei kiti turi ir „Volkswagen” bei „Audi”. Japoniški automobiliai turi daugiau bėdų su stabilizatoriais. Juose nemažai įvairių traukių traukelių, o kuo daugiau automobilis turi dalių, tuo didesnė tikimybė, kad jis suges. Kai kurios japoniškos, „Opel” ar „Ford” gal daugiau rūdija. Sakoma, kad pastatyk opelį garaže, paskui nueik į jį tyliai ir išgirsi, kaip mašina rūdija…
Giedrė Norvilaitė