Paukštelis ir meškinas. Taip švelniai vienas kitą vadina aktorė Virginija Kochanskytė ir skulptorius Arūnas Sakalauskas. Akmenų galiūnas ir oro virpintoja neskaičiuoja drauge pragyventų metų, brangina kiekvieną drauge praleistą akimirką.
Prieš šv. Valentino dieną ši menininkų pora sutiko atvirai pasidalinti savo mintimis apie draugystę, laisvę, pasitikėjimą ir meilę.
Apie bendravimą
Virginija: Mudu labai retai susitinkame. Kai Arūnas išeina į darbą aš dar miegu, kai grįžta – jau miegu.
Arūnas: Taip, taip, jei kas nori pamatyti miegančią gražuolę – ateikite, pažiūrėkite (juokiasi).
Iš tiesų mes bendraujame kaip Maironis ir Naujalis kadaise. Jiedu dažnai eidavo pasivaikščioti Kaune Nemuno pakrante.
V.: Kai kažkas paklausė, apie ką jie šneka, Maironis atsakė: „Naujalis patyli. Aš paklausau”.
Apie kūrybinę draugystę
A.: Mane kartais labai žavi tai, ką Virginija daro, bet aš negaliu žiūrėti jos pasirodymų kaip žiūrovas, nes labai įsitempiu ir seku kiekvieną kiekvieną žodį, intonaciją, judesį, gestą. Lyg pats vaidinčiau. Po pasirodymo kartais kritikuoju, bet ji nepriima kritikos. Namuose, kai ji rengia kokią programą, mokosi tekstus – leidžia man pasiklausyti, kad pasitikrintų.
V.: Arūnas tam tikrame skulptūros lipdymo etape pasikviečia mane į dirbtuvę ir paklausia mano nuomonės. Man labai svarbu, kad jam brangi mano nuomonė. Jis, beje, taip pat kritikos nepriima. Manau, kad tai normalu, juk esame skirtingi žmonės. Tai, kas patinka jam, nebūtinai turi patikti man, ir atvirkščiai.
Apie pareigas
A.: Kartu gyventi dviems skirtingoms individualybėms iš tiesų sudėtinga. Man kartais norisi, kad viskas būtų materialiau. Na, kaip tikroje šeimoje. Kad po darbo grįžęs rasčiau išvirtų barščių ar ryte kas paduotų kavos ir pusryčius.
V.: Bet juk kartais taip būna, šv. Valentino ar gimtadienio proga…
A.: kokie nors šventieji balandėliai.
V.: Iš teisų Arūnas taip skaniai gamina valgyti ir, svarbiausia, jam patinka tai daryti.
Apie šventes ir dovanas
V.: Šventė mums būna tada, kai susitinkame, kai kur nors kartu einame, prie jūros važiuojame.
A.: Nors mes nesame seni, bet Valentino šventė mums kiek neįprasta.
V.: Bet meilės, gerumo, gražių žodžių nebūna per daug. Jei aš nebūnu kokiame nors renginyje, švenčiame dviese, dovanojame vienas kitam dovanėles. Abudu labai mėgstame kvepalus. Arūnui dar patinka humoristinės dovanėlės.
A.: Kadangi Virginija mane vadina meškinu, Valentino dienos proga dažniausiai gaunu meškiuką su širdele.
Apie pirmą kartą
A.: Ar galima prisiminti pirmą kartą – viskas buvo tarsi migloje. Smegenys aptemę.
V.: Pirmą kartą vienas kitą pamatėme Nidoje, girininko namuose. Ten rinkdavosi atostogaujantys menininkai. Ir aš ten atostogavau, jiems arbatą, kavą viriau, katiną ant kelių laikiau.
A.: Jei nebūtų buvę katino…
V.: Paskui Arūnas pradėjo dėmesį rodyti. Kartą atvažiavau su teatru gastrolių į Klaipėdos dramos teatrą, jis atėjo pasižiūrėti, po spektaklio gėlių įteikė, kažkokius žodžius pasakė, bet aš nesupratau. Paskui sakė, kad jis man tada pasipiršęs, bet kad labai jau santūriai savo jausmus reiškė.
Vėliau aš pagalvojau, kad jei man būtų kokia širdagrauža ar kokių problemų – atsisėsčiau prie Arūno, net nieko nesakyčiau, ir man palengvėtų ir viskas išsispręstų. Smagu su juo gyventi, nes jis sugeba harmonizuoti aplinką.
Apie vestuves
A.: Dvyliką metų gyvenome drauge nesusituokę. Oficialiai, dėl biurokratinių nesusipratimų, susirašėme du kartus, vieną kartą atšokome vestuves.
V.: Man atrodo, tai nieko nekeičia, jei žmonės nusprendžia kartu gyventi.
Apie namus
V.: Arūnas kažkada man yra sakęs: „Nesvarbu, kur aš būsiu – tu visada būsi kitur”. Aktoriaus gyvenimas susijęs su gastrolėmis. Aš įsimylėjusi keliones. Mano gyvenimas – įvairių vakarų, kamerinių renginių organizavimas didesnių ir mažesnių miestelių, kaimų žmonėms, pačiai švariausiai inteligentijai.
Džiaugiuosi, kad Arūnas supranta mano gyvenimą, priima ir palaiko mane tokią skrajojančią ir besiblaškančią. Žinoma, man būtų patogiau gyventi viduryje Lietuvos, nes iš Klaipėdos – atstumai didesni.
A.: Tu esi žmogus, gyvenantis viduryje daržo, o aš ant kranto, ant kopos sėdžiu. Kojos vandenyje, galva vėjyje.
Ji vis veržiasi į tą pačią dirvą, pas mamą ant sofos Kaune. Ten – jos trąša, prisisiurbia mineralų, substratų. Paleidžiu. Pabandyk tu jai neduoti laisvės, pririšti kur nors prie stalo kojos ar radiatoriaus – išeis su visu radiatoriumi. Tačiau jei sugrįžta kaip tas pašto balandis – viskas gerai. Vadinasi, čia – jos namai, jos lizdas.
Apie pavydą
V.: Vienas dėdė yra labai gražiai pataręs Arūnui, kai pagyvens su manimi kurį laiką, kad nusivestų į šokius, pasodintų ant suolo ir nešokdintų. Jei neatsiras kitų kavalierių, kurie mane šokdintų, tegu palieka mane. Jeigu aš niekam nereikalinga – kam jam reikalinga?
A.: Kad tų suolų daug yra. Kartais net norisi kai kam į kaktą duoti. Pavyzdžiui, paskambinu kolegai A. Kliševičiui, o jis man sako: „Tavo žmona pas mane ant stalo sėdi”. Kitas kolega E. Malinauskas veržiasi į svečius iš pat ryto ir labai stebisi, kad aš dar namie.
V.: Gali žmogų prisisegti su segtuku prie sijono ar užvožti po dubeniu, bet jeigu jį ištinka likimo aistra ir išsprūsta žemė iš po kojų – tai yra jo problema. Jis pats turi ją ir išspręsti, o ne įtraukti savo antrąją pusę. O jei mojuosi su kočėlu, kai likimas beldžiasi, pasakys, kad su tokia isterike ir neįmanoma gyventi.
Apie meilę
A.: Per laiką juk ir laivas kriauklėmis apauga. Daug metų kartu gyvenant – savaime pasidaro ir nusišlifuoja tavo antra puselė.
V.: Formulė labai paprasta – mylėk savo artimą kaip pats save. Jei pripildysi savo gyvenimą meilės, tai jis ir bus jos sklidinas.
Jausmas, kuris yra tarp dviejų žmonių, iššaukia labai paprastus ir tikrus žodžius. Galbūt jų net nereikia. Juk sakoma, kad žodžiais neretai dangstomas jausmų nebuvimas.
Gyvenime būna svarbių momentų ar akimirkų, kai Arūnas labai moka parodyti, kad myli, supranta ir palaiko mane, kad yra geriausias mano gyvenimo draugas širdis širdin…
Jurga Petronytė