Šimtai žmonių audringai plojo akademikui Jonui Kubiliui, kai jis pareiškė, kad daugumai seimūnų sunkiai pasiekiamas pradinuko intelektas. Susimąsčiau: ar šie žodžiai ir publikos reakcija į juos pagrįsta?
Penkiolika Nepriklausomybės metų… Per juos turėjome tobulėti ir augti. Deja, po kiekvienų rinkimų Seime ir savivaldybėse tik gausėjo nekompetentingų asmenų…
Į mūsų šalį automatiškai perkeliamos JAV parlamentinės nuostatos, kur (pagal dvipartinės sistemos pricipus) Senato ir Kongreso komitetų vadovais tampa daugumos atstovai, o opozicijai priklauso pavaduotojų postai. Europoje kita tradicija – parlamentas turi būti stabilus (nuo vyriausybių kaitos nepriklauso parlamentų vadovybės kaita).
Lietuvoje kažkodėl tikima, kad pasikeitus koalicijos partneriams turi keistis ir Seimo vadovybė, tačiau nesiekiama, kad komitetams vadovautų kompetentingi asmenys. O ir tų komitetų pristeigta gausybė (Prancūzijos nacionaliniame susirinkime yra tik 6 komitetai, pas mus – 15). Ar ne dėl to mūsų įstatymų leidėjai nesugeba sutvarkyti teisinės sistemos?
Drįstu teigti, kad prie šios sumaišties prisidėjo ir Konstitucinis Teismas, užkirtęs kelią geriems specialistams kandidatuoti į Seimą bei savivaldybes. Prisiminkime zuokiados ištakas. Teismas anuliavo pirmąjį mero išrinkimą. Mat iki rinkimų nebuvo teisiškai įformintas pretendento atleidimas iš ankstesnės valstybinės tarnybos. Šį mero rinkimų „neteisėtumą” pastebėjo tada pralaimėjęs Artūras Zuokas. Kaip jis pats vėliau tapo meru, aiškinamasi iki šiol. Vadinasi, jei nori būti išrinktas, atsistatydink iš ankstesnių pareigų, bet jeigu neišrinks, liksi bedarbis.
Joks pretendentas į Seimą negali tikėtis būti amžinu jo nariu. Bet profesinė diskvalifikacija vis tiek garantuota. Nepraktikuojantis gydytojas po penkerių metų netenka kvalifikacijos. Ir ne tik gydytojas. Be abejonės, turi būti ribojamas parlamentaro darbas, bet jis turi būti ribojamas paisant sveiko proto.
Visų šalių konstitucijos yra lakoniškos, nes jos yra ilgalaikės. Tai – valstybės stabilumo garantas. Bet jokia konstitucija negali numatyti visų gyvenimo atvejų. Įstatymus būtina suderinti su Konstitucija, o kiekvieno teismo sprendimai turi būti vykdomi. Bet tai nereiškia, kad jie neturi būti analizuojami. Demokratinėse šalyse patys teismai, gavę naujų argumentų, peržiūri ankstesnius sprendimus. Viduramžiais už „jo karališkos didenybės” įžeidimą buvo baudžiama mirtimi. Bolševikinėje Rusijoje nevalia buvo kritikuoti partijos ir vyriausybės (už tai taip pat buvo baudžiama). Šių dienų Lietuvos partijos ir Vyriausybė kritikuojamos negailestingai – tai demokratinės visuomenės privilegija. Tačiau teismai vis dar nori išlikti nekritikuojami, kad ir kokius kurioziškus sprendimus bepriimtų.
Mūsų Konstitucinio Teismo teisėjai, kartais scholastiškai interpretuodami Konstitucijos tekstą, nepagalvoja apie sprendimų pasekmes ir savo prestižą. Net ir vienas neapgalvotas nutarimas verčia įskaudintą žmogų suabejoti konstitucingumu. Negaliu atsistebėti, kad net Seime surengtoje konferencijoje buvo suabejota Konstitucinio Teismo reikalingumu, „ekspertu” pasikviečiant vaikinuką, studijuojantį Paryžiuje.
Kaip išbristi iš politinio chaoso ir teisinio nihilizmo? Pirma sąlyga: žmonės privalo žinoti, ką renka į valdžią (kandidatai privalo nurodyti kaip ir kada įgijo turtus, neapeinant ir šeimos narių). Antra, laikas atsisakyti kai kurių Seimo ir savivaldybių nariams taikomų dirbtinių apribojimų. Niekas kitas, be Seimo, to padaryti negali, nes tik laisvai išrinktas parlamentas yra demokratijos garantas.
Bronius Genzelis
😳 🙁 Jeigu į Seimą renkame oligofrenus, ko čia ploti? Labiau tiktų verkti. Kubilius pats iš tokių. Geriausia sumažinti seimūnų kiekį ir sėdėjimo Seime privalumus bei terminus. Tegul eina duonos užsidirbti.