Meilės dienai reikia naujų scenarijų

Lietuvoje išpopuliarėjusi Šv. Valentino diena tapo vartotojiškos kultūros dalimi.

Nuolat reklamuojami įsimylėjėlių šventės atributai ir scenarijai darosi lengvai atpažįstami, tačiau jų turinys vis dažniau sukelia nuobodulį ar net beprasmybės jausmą. Asmeninio santykio su meilės objektu paieškos siūlo iš naujo atskleisti meilės prasmę bei padeda atrasti savitus jos raiškos būdus.

Šventasis Valentinas

III amžiuje gyvenęs šv. Valentinas neabejotinai yra vienas populiariausių šventųjų. Pasak mūsų laikus pasiekusių pasakojimų, vyskupas Valentinas prieš Romos imperatoriaus valią sutuokdavęs įsimylėjėlius. Nors už savo veiklą Valentinas buvo nubaustas mirtimi, vėliau jis pripažintas šventuoju. Ilgainiui Šventojo kankinio mirties diena davė pradžią įsimylėjėlių šventei, kurią kasmet paminime vasario14 dieną.

Tačiau meilės diena šv. Valentinui daugiau dėkinga už vardą, nei už šventės idėją ar scenarijus. Panašių šventinių renginių būta ir anksčiau, nes kiekviena visuomenė turėjo savitus meilės reiškimo ritualus ir tradicijas. Nors tokius papročius puoselėjo ir senovės lietuviai, tačiau išsamesnių žinių apie juos nėra. Kol tautinė meilės kultūra laukia didesnio tyrinėtojų ir visuomenės dėmesio, tenka pasitenkinti iš užsienio šalių atkeliavusios Šv. Valentino dienos scenarijais. Kai kurie iš jų mums siūlo kiek lėkštokas gražios šventės vizijas.

Banalūs scenarijai

Nors Šv. Valentino diena iš esmės yra skirta jauniems žmonėms, tačiau rinkos reikalavimams paklūstantys prekybininkai bei pramogų verslo atstovai taikosi į kur kas platesnes vartotojų grupes. Todėl nieko nestebina raginimas šia proga senelį ar močiutę pradžiuginti vaistais, o vaiką – šokoladine ar pliušine širdele. O juk meilė yra vienas diferencijuočiausių socialinių jausmų, turintis konkretų susižavėjimo objektą – mylimą asmenį, artimą, vaiką, motiną ar gimtinę. Jų raiška gali būti labai skirtinga.

Šv. Valentino diena – įsimylėjėlių šventė, kurios metu turėtume išreikšti savo jausmus potencialiam gyvenimo partneriui. Tačiau vis dažniau proginis jausmų deklaravimas tampa tik priedanga vartotojiškų interesų bei kūno geidulių fiestai. Tad gal visai dėsninga, kad su triukšmu pagarbinę šv. Valentiną, jau po dviejų dienų, vasario 16-ąją, pasigendame tauresnių jausmų Tėvynei.

Norą švęsti apkartina ir meilės dienai primesti scenarijai. Keitimasis širdelėmis, standartinių sveikinimų srautas, vakarėlis bare ar naktiniame klube tampa tarsi privaloma šventės dalimi, paliekančia mažai erdvės tiek asmens pasirinkimui, tiek jo kūrybiškumui. Tad raudona spalva paženklinta šventinė atributika vis dažniau sukelia tuštumos ir beprasmybės jausmus, o reklaminiu šūkiu tapęs meilės žodis papildo banalybių sąrašą.

Teisė gyvuoti

Nors dauguma jaunų žmonių priima hedonistinį Šv. Valentino dienos įvaizdį, bet didesnį susirūpinimą kelia nusivylusi mažuma, kuri verčiau ignoruoja meilės šventę, nei siūlo jai alternatyvas. Meilės dienos idėja neabejotinai turi teisę gyvuoti, bet jos realizavimui būtinas gilesnis meilės jausmo pažinimas.

Bet kuri meilės rūšis remiasi prieraišumo jausmu, kurio pagrindas yra atsidavimas, švelnumas, gerumas, palankumas žmogui ar kitam žavėjimosi objektui. Prieraišumas skatina išgyventi bendrumo būseną, kuri iš dalies kompensuoja neišvengiamą mūsų atskirtį nuo likusio pasaulio. Tad meilės diena gali tapti puikiu bendrystės pavyzdžiu, įkvepiančiu jos siekti ir ateityje.

Mylimųjų santykiuose svarbus abipusis pasitikėjimas, apimantis tarpusavio supratimą bei pasiaukojimą. Meilės šventė gali duoti pradžią bendravimo patirčiai, visiškai atsiskleidžiančiai tik ilgalaikėje perspektyvoje. Tačiau net ir po daugelio darnos metų meilė nepavargsta iškelti naujų užduočių bei iššūkių, tad tinkamas atsakas į juos padeda iš naujo pajusti tarpusavio santykių pilnatvę.

Amūro dėsniai

Nors Šv. Valentino diena neabejotinai įkvepia poetų ir kitų menininkų kūrybą, tačiau šį kartą norėtųsi įsiklausyti į meilę „atradusių” mokslininkų nuomonę.

Užsienio lietuvis psichologas Justinas Pikūnas išskiria kelis žmonių meilės santykiams būdingus dėsnius. Vienas jų teigia, kad įsimylėjusius dažniau traukia panašumai nei skirtumai. Mylinčių asmenų ryšį itin sustiprina bendri interesai, tikslai bei dvasinis artumas.

Įsimylėjimo pradžioje daugeliui būdingos tokios kūno reakcijos kaip padažnėjęs pulsas, skruostus išmušantis raudonis ar drėkstantys delnai. Šie simptomai neabejotinai liudija apie fiziologinę meilės jausmo prigimtį. Tačiau kaip ir bet kuris kitas organizmo atsakas, meilės jausmas pasmerktas užgesti, jeigu jam nesuteikiamas nuolat atsinaujinantis pastiprinimas.

Ilgainiui kūniškas meilės pradas užleidžia vietą dvasiniam lygmeniui, kuriame išryškėja nuostata išlaikyti ir puoselėti tarpusavio santykius.

Meilė ženkliai pakeičia mūsų suvokimą, tad realybės jausmo susigrąžinimas tampa rimtu išbandymu įsimylėjėlių ryšiui. Jis įgauna naują prasmę, kai žmonės priima partnerio silpnybes ir nebesistengia jų pakeisti pagal savo susikurptą paveikslą.

Savitas santykis

Garsus psichologas Erikas Fromas meilę tapatino ne su žmonėmis, bet su santykiu, kurį kuria abu mylintys asmenys. Šis pastebėjimas kviečia iš naujo įvertinti santykius su partneriu, atrasti jėgų puoselėti tarpusavio ryšį.

Tad Šv. Valentino diena gali tapti puikia proga išreikšti savo jausmus mylimam žmogui. Savitas meilės šventės scenarijus padės sustiprinti santykių unikalumą ir suteiks galimybę išgyventi tikros bendrystės būseną.