Augintinių, kaip ir žmonių, neaplenkia Amūro strėlės. Kai ateina laikas, visa, kas gyva, ima daugintis.
Vilioja kvapais
Kales Amūras paprastai aplanko du kartus per metus. Žinoma, kalaitės laido ne Amūro strėles, o skleidžia galingas hormonų ir kvapniųjų lytiškai viliojančių medžiagų – feromonų – bangas. Jos įaudrina ir iš tolimiausių apylinkių sukviečia visus meilės ištroškusius kavalierius. Jeigu kalaitei leidžiama patirti kūnišką meilę su bet kokiu jaunikiu, nežinia, kokių palikuonių ji susilauks.
Įvairios šunų veislės taip susimaišė, jog net patyręs kinologas nebegali nuspręsti, kas vieno ar kito šuniuko protėviai.
Pastaruoju metu labai pagausėjo negražių škotiškų aviganių (kolių), keistų seterių, į taksus nepanašių taksų ir kitokių šuniškų Amūro išdaigų.
Dėl to kalti ir šunų šeimininkai. Turėdami veislinį šunį, žmonės leidžia jam poruotis su kuo tik patinka, o grynakraujės kalės kartais nesugeba apsaugoti nuo atsitiktinių ryšių .
Yra ir tokių, kurie vardan smalsumo kryžmina skirtingų veislių šunis, norėdami sužinoti, kas iš to išeis. Šunų veisimas – tai ne tik patino ir patelės poravimasis. Daugelis klysta manydami, kad tai natūralūs gamtos reiškiniai, ir šeimininkams nebūtina apie tai žinoti.
Mokslas ir menas
Tačiau šunų veisimas yra mokslo ir meno mišinys, į kurį reikia įdėti truputį sėkmės, genialumo ir optimizmo. Norint veisti šuniukus, būtina turėti bent elementarių biologijos, selekcijos ir zoologijos žinių. Šis pomėgis gali suteikti ir džiaugsmo, ir pajamų.
Šunų veisimas profesionaliausiai organizuojamas klubuose. Jų nariai turi daug veislinių šunų, buriamos sekcijos pagal veisles. Šunų veislininkystę koordinuoja respublikinės tarnybinės ir dekoratyvinės šunininkystės komisijos. Jos sudaro perspektyvios kiekvienos šunų veislės veisimo planus penkeriems metams.
Kiekvienam šuniui – klubo nariui – išrašomas pagrindinis dokumentas – kilmės kortelė.
Genetika – sunkus mokslas. Jame gausybė taisyklių ir išimčių bei nežinomybės. Norint bendrąsias genetikos žinias pritaikyti šunų veisimui, reikia suvokti pagrindines genetinės teorijos sąvokas.
Veisti reikia mokėti
Veisimas gali būti vienarūšis ir įvairiarūšis.
Vienarūše pora vadiname tokią, kai poruojami panašios kilmės, sudėties (konstitucijos), eksterjero bei kitų svarbių savybių šunys. Iš vienarūšės poros laukiama palikuonių pagal principą „Geriausia su geriausiu susilaukia geriausio”. Vadinasi, geriausios atrinktos veislės kalės poruojamos su geriausiais patinais. Jų šuniukai turi geresnes ar bent jau jokiu būdu ne blogesnes nei motinų savybes. Tokiam poravimui atrenkami šunys yra be trūkumų arba su nereikšmingais nukrypimais.
Negalima poruoti šunų, turinčių panašių trūkumų. Jaunas, iki penkerių metų amžiaus kales patariama poruoti su vyresniais patinais, o vyresnes (6 – 8 metų) – su jaunesniais.
Įvairiarūšė pora yra tokia, kuri sudaryta vadovaujantis principu „Blogesnė su geru gerėja”. Taip parinkdami poras galime tikėtis šuniukų, geresnių už jų motinas. Įvairiarūšiam veisimui poros parenkamos ir tada, kai norima išvesti naujas šunų veisles su naujomis eksterjero bei kitomis veislinėmis savybėmis. Bet tai jau „aukštasis pilotažas”.
Tampa agresyvūs
Dėl nemokšiško veisimo kyla daug rimtų paveldimumo problemų. Tiesa, net ir tarp išsigimusių šunų galima rasti daug ganėtinai sveikų ir stiprių gyvūnų, tinkamų giminei pratęsti.
Oficialiais britų šunų klubo duomenimis, iš 116 veislių aptikta 40 paveldimų klubo sąnarių sutrikimų, o kelio sąnario išnirimų – 43. Įvairių veislių šunys turi daug rimtų defektų, kurie plačiai paplito dėl žmogaus aplaidumo ir nemokšiškumo.
Kai Rusiją užklupo „perestroikos” krizė, gatvėse atsidūrė begalė šunų: žmonės, vos galėdami pramisti patys, keturkojus išvarydavo lauk. Gana greitai Maskvos srityje susibūrė sulaukėjusių vilkšunių gaujos. Kai kurie jų susiporavo su laukiniais vilkais arba sudarydavo su jais bendras gaujas. Tokie gyvūnai žmogaus nebijodavo ir dar blogiau – sugebėdavo atskirti ginkluotą medžiotoją nuo paprasto praeivio. Būta ir tragiškų atsitikimų.
Estijoje niufaundlendė atsitiktinai susiporavo su vilkšuniu. Šuniukai užaugo labai galingi, tačiau beprotiškai agresyvūs. Juos teko sunaikinti, kai sykį užpuolė ir beveik mirtinai sukandžiojo kelis žmones.
Kraujomaiša neleistina
Perkant veislinį šunį reikėtų gerai pamąstyti. Būtų gerai pasikonsultuoti su veterinarijos gydytoju, kuris paaiškintų veislinių šunų laikymo ir veisimo ypatumus ir pakartotų, kaip išvengti vienokių ar kitokių sunkumų. Prieš pradėdami veisti susipažinkime su visais genetiniais trūkumais, būdingais pasirinktai veislei.
Parenkant ir poruojant veislinius šunis labai svarbu jų giminingumas. Giminingų individų poravimas genetikoje vadinamas inbrydingu. Pagal giminingumo laipsnį inbrydingas skirstomas į kraujomaišą (visiškai neleidžiama), artimą (ypač pavojingas) ir saikingą.
Parenkant patelei partnerį, būtina išsiaiškinti jo kilmę. Aklai nepasikliaukime reklama ir per daug nesižavėkime žodžiais „čempionas”. Verčiau pasižiūrėkime kilmės dokumentus, ar juose ilgas įžymių šunų sąrašas.
lala 😛