Tik penkerias rungtynes Kauno „Atleto” gretose sužaidęs, iki šiol Lietuvos krepšinio pasaulyje mažai žinomas gynėjas Ridas Globys, staigiais tolimais metimais ir efektingais prasiveržimais į baudos aikštelę jau spėjo nusipelnyti žiūrovų simpatijas.
Iš karto į rezultatyviausių komandos žaidėjų gretas įsiveržęs 25 metų 186 cm ūgio kaunietis R.Globys šią vasarą, po keturių metų studijų JAV, pradėjo profesionalaus krepšininko karjerą Europoje.
Vidutiniškai po 15,6 taško „Atlete” per rungtynes pelnantis R.Globys sezoną pradėjo Estijos Rakverės klube, kuriame taip pat pelnydavo po 15 taškų ir buvo ryškus komandos lyderis. Tačiau, dėl atsiradusių finansinių sunkumų, krepšininkas paliko estų klubą ir sezoną nusprendė tęsti gindamas gimtojo miesto komandos garbę.
Keturis metus žaidė Amerikoje
– Ridai, kol kas Tavo vardas Lietuvos krepšinio gerbėjams nėra gerai žinomas. Tačiau tik atėjęs į „Atletą” tapai rezultatyviausiu žaidėju pirmosiose dviejose rungtynėse. Įrodei esantis aukšto meistriškumo krepšininkas. Papasakok apie savo kaip krepšininko kelią.
– 1999-aisiais baigęs A.Sabonio krepšinio mokyklą metus laiko žaidžiau Lietuvos veterinarijos akademijoje, „LKKA-Atlete”. O vėliau išvykau į Jungtines Amerikos valstijas. Pradėjau studijuoti ir žaisti krepšinį koledže Teksase, antraisiais metais – koledže Oklahomoje. Trečiaisiais metais įstojau į Minesotos universitetą, iš karto į trečią kursą. Minesotoje žaidžiau du metus, kol pabaigiau universitetą.
– Kaip sekėsi žaisti Amerikoje?
– Gerai. Tiesa, tik atvykus į Teksasą buvo sunkiau, nes gerai nemokėjau kalbos, viskas buvo nauja. Reikėjo priprasti prie kitokio krepšinio. Vėlesniais metais jaučiausi jau kaip namie. Koledžuose ir universitete buvau vienas, tačiau susirašinėjau su kitais lietuviais.
– Kaip atsidūrei už Atlanto?
– Vieną vasarą treneris Juknevičius pakvietė mane į Kauno rinktinę. Stepono Kairio stovykloje žaidėme su Jutos rinktine. Ten buvo nemažai trenerių.
Vėliau S.Kairys paskambino ir pasakė, kad yra trenerių, norinčių mane matyti savo komandoje. Tuo metu buvau pradėjęs mokytis antrajame LKKA kurse. Netikėtai gavau pasiūlymą išvažiuoti. Reikėjo labai greitai apsispręsti, nes paskambino iš Teksaso koledžo ir sako: „rytoj turi būti”. Sakau: „Palaukit, man vizos reikia”. Per kelias dienas viską labai greitai sutvarkėme.
– Ar gali įsivaizduoti kaip tu, kaip krepšininkas, tuos keturis metus būtum tobulėjęs Lietuvoje?
– JAV žaidžiau su daug juodaodžių. Vienas prieš vieną daug varžiausi. Tai naudinga gynybai. Pamačiau kitokio stiliaus krepšinį. Tai tikrai į naudą. Lietuvoje taip pat rungtyniauja nemažai užsieniečių. Jau žinau ko tikėtis iš jų. Jei nebūčiau išvažiavęs, gal dabar būtų sunkiau.
Be to, gerai išmokau anglų kalbą, turiu baudžiamosios teisės diplomą. Gal, baigęs krepšininko karjerą, dirbsiu teisėsaugos struktūroje.
– Nekilo minčių likti žaisti JAV?
– Man siūlė, po universiteto baigimo, daug žaisti žemesnėse lygose ir pasigerinti asmeninę statistiką ir tik tada grįžti į Europą. Tačiau Europoje aš žinau klubus, žmones, todėl nusprendžiau iš karto tęsti krepšininko karjerą čia. Kaip ir visi žaidėjai, svajoju išbandyti save ir aukščiausio lygio komandose, Eurolygos rungtynėse.
– Ar skiriasi trenerių metodikos Amerikoje ir Europoje?
Skiriasi ir Amerikoje, ir Estijoje, ir Lietuvoje (red. – šypsosi). Tai priklauso nuo trenerio. Amerikoje kartais atrodydavo, kad treneris per daug mus vaiko. Jei kas nors padarydavo klaidą, visa komanda turėdavo už bausmę bėgti. Buvo devizas – vienas už visus, visi už vieną. Dabartinis treneris supranta, kad jei per daug žaidėjus nualinsi, tai ir traumų gali padaugėti, ir per rungtynes jėgų pristigti.
Tikisi padėti „Atletui” kilti aukštyn
– „Atleto” marškinėlius apsivilkai tik antroje sezono pusėje. Ką veikei iki tol?
– Mano agentas surado klubą Estijoje. Ten sekėsi gerai. Buvau pirmas komandoje pagal pelnomus taškus. Manimi pasitikėjo, leisdavo daug žaisti. Tik blogai, kad nežaidėme Baltijos krepšinio lygoje (SEB BBL). Tik Estijos nacionaliniame čempionate. Tačiau komandoje atsirado kažkokių finansinių problemų, todėl grįžau į „Atletą”. Dabar geriau, nes žaidžiame SEB BBL ir stipresnėje nei estų Lietuvos krepšinio lygoje (LKL). Kovojame su pajėgesnėmis ekipomis.
– Kaip jautiesi naujoje komandoje?
– Nesitikėjau iš karto taip gerai pasirodyti. Pirmąsias varžybas pasisekė rezultatyviai sužaisti. Tada treneris pradėjo pasitikėti. Sekėsi pataikyti. Tik rungtynėse su „Žalgiriu” prasčiau pataikiau. Įmečiau pirmuosius metimus, o vėliau nepataikiau mesdamas laisvas. Aišku, ne visada pataikai.
– Puikiai sezoną pradėjusi komanda vėliau pateko į krizę. Pralaimėta daug rungtynių, pasikeitė treneris, nemažai žaidėjų. Kaip atrodo „Atletas” po permainų?
– Mes galime žaisti. Nėra baisių varžovų. Aišku, nekalbu apie „Žalgirį” ir „Lietuvos rytą”. Tačiau žaidžiant su „Panevėžiu” pasipylė klaidos, atrodė, kad aikštelėje esame pirmą kartą. Tai – trūkumas susižaidimo ir pasekmė žaidėjų kaitos. Neseniai komandą dar papildė Nerijus Varnelis. Tikiuosi, kad susižaisime ir parodysime ko esame verti.
– Kuriuos iš dabartinių Kauno komandos žaidėjų pažįsti?
– Esu žaidęs su Linu Juknevičiumi stovykloje Lenkijoje. Žinau ir Julių Mykolaitį. Jis žaidė VDU komandoje. Vasarą kartu treniruodavomės. Su jaunesniais žaidėjais jau susipažinau. Su N.Varneliu nebuvau pažįstamas, bet esu matęs kaip jis žaidžia. Apie vyresnius krepšininkus esu girdėjęs.
– O kurį krepšininką geriausiai jauti aikštėlėje?
– Gal su Linu vienas kitą neblogai jaučiame, nes kartu treniravomės ir žaidėme Lenkijoje.
– Kokia Tavo dabartinė sportinė forma? Gal jau esi pasiekęs optimalią?
– Ne. Estijoje prieš Kalėdas buvau patyręs nedidelę traumą, todėl keletą savaičių negalėjau sportuoti. Forma krito, tačiau dabar pradedu atsigauti. Su fizinio paruošimo treneriu lengvosios atletikos manieže pabėgiojame.
– Išvardink savo stipriąsias ir silpnąsias puses?
– Stipriosios: jei sekasi – pataikau, ir esu greitas. Minusai – dabar gynyba šlubuoja. Gal trauma dar atsiliepia, nes fizinis pasiruošimas buvo prastesnis. Gynybą reikia pagerinti.
Norėtų tapti tokiu kovotoju kaip D.Rodmanas
– Ką dar veiki be krepšinio?
– Šiuo metu tik žaidžiu krepšinį. Tačiau ateinančiais metais ketinu pradėti magistrantūros studijas.
– Kokie Tavo pomėgiai?
– Labai patinka auto ir moto sportas. Mėgstu greitį. Pats turiu dviejų durų amerikietišką „Chrysler Sebring” automobilį.
– Nekyla pagunda pačiam sėsti ant motociklo?
– Norėtųsi, bet kontraktas neleidžia. Tačiau, kai kontraktas baigsis, vasarą galėčiau. Bet reikia saugotis. Baisu traumą gauti. Turime ir Roberto Javtoko pavyzdį.
– Ar mėgsti žiūrėti filmus, knygas skaityti?
– Filmus žiūrėti mėgstu. O paskutinė skaityta knyga – angliška krepšininko Deniso Rodmano biografija. Patiko. Tikrai įdomi, apie jo gyvenimą. Rodmanas man patiko kaip krepšininkas. Tikras kovotojas, galintis visus uždegti.
– O įvaizdžio panašaus nenori susikurti?
– Ne, gal tokio įvaizdžio nereikia. Vieną tatuiruotę ant kojos turiu ir man turbūt užtenka. O kovotoju, kaip jisai, norėčiau tapti.
– Treniruotėse ir per rungtynes žaidi užsimovęs raištį ant rankos.
– Tiesiog patinka jį nešioti. Amerikoje ir ant kojos nešiojau. Būdamas ten, perimi tą aprangos stilių, gyvenimo būdą.