Beždžionė išlipo iš medžio tam, kad sukurtų valdininkų klaną ir korupciją

Kai šalies politikai ir atsakingi pareigūnai ne tik neslepia ciniško požiūrio į etiką, moralę ir piliečių lygybę prieš įstatymą, bet ir jį išviešina („moralus politikas – politikas be antrankių”, „tegu teisėsauga tai įrodo”), visuomenę, be pasipiktinimo ir siaubo, turėtų apimti neadekvatūs šioms emocijoms jausmai.

Galima pavadinti tuos jausmus savotiška gėda (jei politikas neturi sąžinės, kenčia paprastas pilietis, suteikęs politikui valdžios įgaliojimus). Galima traktuoti juos kaip perversišką pasididžiavimą (kai kurie asmenys, suprasdami Artūro Zuoko veiklos avantiūrizmą ir moralines jo peripetijas, savotiškai didžiuojasi tokiu veiklos pobūdžiu ir pačiu Zuoku, kaip apsukriu „naujuoju” nomenklatūrininku).

O kartais apima jausmas, kad visi korupcijos skandalai, nekompetencijos apraiškos, šalį apraizgę valdininkų, pareigūnų „švogerystės” ryšiai ir interesai yra kažkoks fantastinis, nerealus pasaulis, su paprasto mokesčių mokėtojo būtimi neturįs nieko bendra.
Užtenka pasižiūrėti į EBSW veiklai tirti sudarytos komisijos pirmininką ir išgirsti jo ataskaitą apie tyrimo rezultatus, kad imtumei įtarti, jog jis – ne žmogus, o mėnulėnas, kurio paaiškinimai Mėnulio gyventojams gal ir būtų suprantami. Tačiau paprastam piliečiui, iššifravus komisijos pirmininko žodžių abrakadabrą, paaiškėja, kad niekas dėl nieko nekaltas (tos trys pavardės, figūruojančios „kaltųjų” sąrašuose, atrodo irgi lyg iš Mėnulio nukritusios), antrankiai niekam neuždėti (teisėsauga vėl „nieko neįrodė”), o nuostolius Kauno holdingo indėlininkams turės atlyginti paprastas pilietis. Mokesčių mokėtojas. Tik ne ponai, figūravę EBSW sąrašuose, bet paskui paslaptingai iš jų dingę, galbūt ne be geranoriškos komisijos pastangų.

Trumpam šios situacijos komentarui tiktų dainelė iš realybės šou: „Blogiems berniukams – viskas”. O geriems, aišku, dangus. Perfrazavus paskutinį sakinį pagal „naujųjų” nomenklatūrininkų žargoną, reikštų – nieko.

Kitas pavyzdys, verčiantis suabejoti politinės realybės kaip tokios adekvatumu, yra keistas Vilniaus tarybos opozicijos bejėgiškumas, jėgų disproporcija (turiu omeny plačiai nuskambėjusius interpeliacijos Vilniaus merui įvykius). Reiktų nepamiršti, kad Zuokas daugiau nei galva praaugo savo pirmtaką Rolandą Paksą ir užmojais, ir sugebėjimais (apie oratoriaus talentą ir kalbėt nėra ko!), taigi į dvikovą su apsukria klasta turėtų stoti lygiavertis protas. Ar tai realu? Įvykių seka liudija, kad nelabai. Nors to ir norėtųsi. O stebėti nelygiaverčių priešininkų kovas kartais ne tik graudu, bet ir nebeįdomu. Zuoko ir jo oponentų kova dabar primena Ostapo Benderio ir Kisos Vorobjaninovo peštynes dėl kėdės su briliantais. Ir tikriausiai nė vienas tų briliantų negaus – tik supjaustytus kėdžių apmušalus.

Jei prisimintume Friedrichą Schillerį, tektų atsidusus pasakyti, kad klasta ir meilė – nekokia pora. Jei pasitelktume Immanuelį Kantą, suvoktume, kad ir grynasis protas bei moralinis imperatyvas šiose politikų batalijose ne ką lemia. Taigi šioje sitacijoje kaip neginčijamu autoritetu tektų apsiriboti Charlesu Darwinu ir jo teorija apie rūšių atsiradimą, kaip būtiną teorinį (bei praktinį) papildą pridedant kovos dėl būvio dėsnį.
Beždžionė išlipo iš medžio tam, kad sukurtų interesų grupes, valdininkų klaną ir korupciją. Mūsų politikoje, regis, tik tiek ir lieka iš visos kultūros, istorijos ir metafizikos.

Renata Šerelytė, rašytoja