Svetimų šalių agentų pinklės ar mūsų visuomenės uždarumas naujovėms? Baltarusių Europos humanitarinis universitetas Vilniuje susidūrė ne tik su Lietuvos siekiu tapti regionine valstybe, bet ir su Lietuvos biurokratine tikrove.
Vasario 8 dieną „Lietuvos rytas” išspausdino publikaciją „Dėl išguito universiteto – užkulisių kova. A.Lukašenkos uždaryta aukštoji mokykla supriešino dvi Lietuvos ministerijas”, kurioje aprašyta iš Minsko išvaryto Vilniuje įsikūrusio universiteto registracijos vargų istorija. Rašau „istorija”, nes šio universiteto registracijos epopėja Lietuvoje jau beveik užsibaigė. Vasario 2 d. Universitetų komisijos ekspertai, o vasario 7 d. Mokslo ir studijų institucijų vertinimo tarybos ekspertai pakeitė savo pozicijas.
Atrodo, nebebus kliūčių registruoti šį universitetą Lietuvoje. Taigi problemos tarsi ir nėra, tačiau Europos humanitarinio universiteto steigimo svarstymai Švietimo ir mokslo ministerijos suburtose komisijose atskleidė daugybę kitų problemų, kurių paaiškinti vien tik tariama dviejų ministerijų priešprieša neįmanoma.
Grįžkime trumpai prie šio universiteto istorijos. Universitetas Minske buvo įkurtas 1992 metais ir greitai tapo populiarus ne tik tarp Baltarusijos studentų. Jis sugebėjo pelnyti ir tarptautinį pripažinimą, kokio iki šiol neturi nei viena panašia veikla užsiimanti Lietuvos institucija. Skirtingai nuo daugelio privačių universitetų šios aukštosios mokyklos steigėjai sąmoningai atsisakė komercinių studijų, pagrindinį dėmesį skirdami humanitariniam ir socialiniam studentų lavinimui.
Universitetas dėl savo plačių akademinių ryšių su Vakarų akademine visuomene, nors ir nesikišdamas į politiką, tapo akademinės laisvės sala Lukašenkos kontroliuojamoje valstybėje ir dėl to 2004 metais Baltarusijos vyriausybė nusprendė imtis ryžtingų priemonių.
Tuometiniam universiteto rektoriui ir dabartiniam šio universiteto vadovui buvo nedviprasmiškai pasiūlyta atsistatydinti, o šiam nepaklusus iš universiteto iš pradžių buvo atimtos patalpos, o vėliau ir aukštosios mokyklos licenzija.
Puikią reputaciją užsienyje turėjusi aukštoji mokykla nebuvo palikta likimo valiai. Iš pradžių Lietuvos Vyriausybė, o kiek vėliau tuometinis Varšuvos meras ir dabartinis Lenkijos prezidentas pasiūlė šiam universitetui keltis į Vilnių ar Varšuvą. Dėl artumo Baltarusijai buvo pasirinktas Vilniaus variantas ir gana greit, nelaukiant, kol universitetas bus užregistruotas Lietuvoje kaip aukštoji mokykla, Vilniuje buvo įkurta viešoji įstaiga „Europos humanitarinis universitetas”, kurios steigėjais tapo Vilniaus Mykolo Romerio ir Vytauto Didžiojo universitetai.
Taigi universiteto veikla nenutrūko, ir dar šiais metais ši mokymo įstaiga turėjo tapti normalia Lietuvoje registruota aukštąja mokykla, pirmiausia Baltarusijos dėstytojų jėgomis teikianti studijų paslaugas iš Baltarusijos į Vilnių atvykstantiems studentams.
Netradicinis Baltarusijos universiteto atsiradimas Vilniuje, galima pasakyti, ir buvo pagrindinė priežastis, dėl ko iškilo registracijos problemos.
Tegul ir laimingai besibaigianti istorija atskleidė, kaip mūsų šalis pasirengusi didiesiems Lietuvos užsienio politikos iššūkiams. Ar Lietuva iš tiesų gali tapti regionine valstybe? Europos humanitarinio universiteto registravimo peripetijos dar kartą parodė lietuviškosios biurokratijos siaurą mąstymą.
Baltarusijos universitetui tremtyje buvo pritaikyti lietuvių išgalvoti statistiniai kokybės vertinimo kriterijai, nekreipiant dėmesio į tai, kad nemaža dalis universiteto programų jau buvo gavusios Europos Komisijos, Šiaurės šalių ekspertų akreditaciją.
Tokia praktika, kai aukščiausios kvalifikacijos užsienio šalių ekspertų nuomonė lietuviams nieko nereiškia, tampa jau tradicija. Prieš gerą dešimtmetį norvegų ekspertų kritiškos išvados Lietuvos mokslo ir studijų sistemai buvo paslėptos giliai stalčiuose, Lietuva liko vienintelė pasaulio valstybė, kurioje Kembridže apginta daktaro disertacija nėra prilyginta habilitacijai, nors šiuo metu Lietuvos istorijos institute dirbantis mokslininkas ne tik parengė ir išleido šią disertaciją Kembridže, bet ten kurį laiką ir dirbo.
Ekspertams priimti teigiamus sprendimus Baltarusijos universiteto atžvilgiu kliudė ir kai kurios subjektyvios aplinkybės. Būtų klaidinga kaltę dėl šio universiteto registracijos vilkinimo suversti prie Lietuvos Respublikos Švietimo ir mokslo ministerijos veikiančiam Studijų kokybės vertinimo centrui ir jos vadovui E.Stumbriui. Būtent dėl šio centro ir jo vadovo principinės pozicijos buvo uždarytas antivalstybinis Baltijos institutas Lietuvoje.
Jo uždarymo motyvas buvo vėlgi tos pačios biurokratinės procedūros, kurių nesilaikė dabar jau uždaryta, o iki tol Lietuvoje nelegaliai veikusi ši Rusijos aukštoji mokykla.
Priimant teigiamą sprendimą Baltarusijos humanitarinio universiteto atžvilgiu šio centro ekspertai privalėjo peržengti patys per save, o tokį sprendimą papildomai sunkino „politrukiškas” vieno Užsienio reikalų ministerijos pareigūno daromas spaudimas komisijai. Iš tiesų jis privalėjo tik pabrėžti ekspertų komisijos nariams šio universiteto svarbą Baltarusijos demokratijai ir Lietuvos užsienio politikai.
Atrodo sėkmingą atomazgą įgausianti istorija atskleidė ne tiek koordinacijos tarp Švietimo ir mokslo ir Užsienio reikalų ministerijos spragas (Baltarusijos universiteto registravimo atžvilgiu palankiai yra nusiteikę abu šių dviejų ministerijų vadovai), kiek ydingą Lietuvoje priimamų įstatymų priėmimo ir jų taikymo praktiką.
Daug diskusijų sukėlęs Archyvų įstatymas, ir ta situacija kai Aukščiausiasis teismas, nekreipdamas dėmesio į Konstitucinio Teismo sprendimus, eksprezidento Rolando Pakso atžvilgiu parodė, kad pati teisėkūra ir įstatymų taikymas vis labiau tolsta nuo pradinės įstatymų sumanytojų prasmės, traktuojančios įstatymą kaip visuomenės susitarimą tam tikru klausimu. Įstatymai Lietuvoje vis dažniau taikomi paraidžiui, neatsižvelgiant į įstatymų dvasią, jau priimtais teisiniais potvarkiais bandoma reguliuoti ir naujai susiformavusias situacijas, kurių lig šiol Lietuvos praktikoje nebuvo.
Baltarusijos universiteto Lietuvoje registravimo peripetijos dar kartą parodė Lietuvos mokslo ir studijų sistemos reformų būtinumą. Lietuvos jaunimas jau daugiau nei dešimtmetį naudojasi studijų laisve daugelyje Europos Sąjungos šalių, tačiau mūsų šalyje egzistuojanti sistema labiau primena uždarą getą, kuriame, nors ir pageidaujamiems, svetimiesiems vietos nėra numatyta.
Alvydas NIKŽENTAITIS, Lietuvos istorijos instituto direktorius