Leprozoriumas Klaipėdoje – paskutinysis raupsuotųjų bastionas Europoje

Nedaugelis klaipėdiečių žino, jog liepos 20-ąją sukanka 106 metai nuo tos dienos, kai Klaipėdos krašto direktorijos žinioje buvo įsteigta vienintelė tuometinėje Vokietijos imperijoje ir garsi visame pasaulyje raupsuotųjų prieglauda, arba leprozoriumas. Tai buvo paskutinė tokia įstaiga Europoje, likviduota 1944-ųjų rudenį, taigi veikusi 45-erius metus.

Liga, paverčianti „liūtaveidžiais“

Raupsai (lot. lepra) – lėtinė infekcinė liga, pažeidžianti periferinę nervų sistemą, odą, gleivines, limfmazgius, kaulus, sąnarius, akis ir kitus organus, jau 3 000 metų pr.Kr. buvo žinomi Egipte. Paprastai išplisdavę dėl didelės gyventojų migracijos, skurdo ir nehigieniškų gyvenimo sąlygų, raupsai dėl Kryžiaus karų X. a. išplito visame pasaulyje. Lūšnose, vadintose leprozoriumuose, iki gyvos galvos įkurdinti ligoniai buvo laikomi visuomenės atstumtaisiais. Jie netekdavo paveldėjimo teisės, privalėjo vaikščioti gatvėmis su skambaliuku ar tarškyne. Dažniausiai juos tiesiog išžudydavo arba išvarydavo į negyvenamas vietas. Nukentėdavo ir raupsais neužsikrėtę žmonės, turintys panašių odos pažeidimų. 1984 m. Europoje raupsais sirgo 15 000, o visame pasaulyje – apie 5 mln. žmonių.

Mikrobakterija (Mycobacterium leprae), bendraujant su sergančiuoju, užsikrečiama pro nosies ir burnos gleivinę, pažeistą odą, lytinius santykius. Ligos simptomatika, kaip ir maro, įvairi. Susirgusiems mazgine raupsų forma, veido, rankų bei kojų odoje, nosies ir burnos gleivinėje atsiradus rausvų pabrinkusių dėmių, vėliau iš jų susidaro 0,5 – 1,5 cm skersmens gelsvi mazgai. Veide jiems susiliejus, iškrinta antakiai, sustorėja lūpos, paplatėja nosis – veidas įgyja liūto „bruožų“. Mazgams yrant, atsiveria pūlingos opos. Sergant bet kuria raupsų forma, pažeidžiami nervų kamienai, ties jais susidaro nejautrių židinių, išnyksta skausmo, temperatūros ir lietimo jutimas. Anuomet raupsai buvo gydomi sulfanilamidais ir kitais vaistais, ir kartais visam gyvenimui paženklinti raupsuotieji – apakę, išprotėję arba sąmoningi, tačiau išsukinėtais sąnariais, sužaloti baisių randų, supuvusiomis kūno dalimis, išgyvendavo ligi žilos senatvės.

Garsėjo pasaulyje

1897 m. Egipte kilęs didžiulis raupsų protrūkis įgavo tarptautinį mastą. Leprozoriumus stengtasi iškelti į pakraščius; jie veikė keliose Viduržemio jūros salose, prie Graikijos. Tai, jog 1898 metais Europoje registruota 470 raupsais užsikrėtusių vaikų, turbūt ir paskatino Vokietijos valdžią imperijos pakraštyje – Klaipėdoje, įsteigti leprozoriumą, idant per šalia esančią Rusijos sieną rauspai neplistų iš Azijos. Skirtingai negu kitose šalyse, mūsiškėje raupsuotųjų prieglaudoje dirbo ne vienuolės, o medicinos seserys. Kai kuriuose šaltiniuose nurodoma, jog čia ligoniai buvo negydomi, tik izoliuoti nuo sveikųjų. Kitur teigiama, jog gydytojas ligonius apžiūrėdavo du kartus per savaitę, rimtesnės vizitacijos vykdavo kartą per pusę metų.

Klaipėdos leprozoriumas, kad ir nedidelis, buvo žinomas visame pasaulyje, palaikė ryšius su įvairių šalių mokslininkais, net su Japonijos ir Javos sala. Medicininiams tyrimams iš Klaipėdos būdavo siunčiama raupsuotųjų žaizdų išpjovų, čia mirusiųjų skrodimo „medžiaga“ pasiekdavo ir Kauno bei Karaliaučiaus medicinos universitetų laboratorijas. Domėtasi šių ligonių psichologija. Esama žinių, jog mūsiškio leprozoriumo veikla domėjosi tokie iškilūs mokslininkai kaip R. Kochas.

„Internacionalinis“ lazaretas

Leprozoriumas, pastatytas pušyne pagal architekto Josefo Callenbergo projektą, stūksojo šalia miesto kareivinių, arti geležinkelio – balti trijų aukštų namai su bokšteliu, aptverti aukšta medine tvora. Šios viršus – užtrauktas keturiom spygliotom vielom. Jokios iškabos, kuri rodytų, kas čia per įstaiga. Vartai užrakinti, juose – durys su mažu langeliu. Beje, kieme – išpuoselėti gėlynai, aukštos pušys siekia langus. Švarūs, erdvūs, dailiai apstatyti darbuotojų kabinetai, raštinė. Tvyro vaistų kvapas. Ant vyriausiojo ligoninės gydytojo J. Krivicko, geriausio ir vienintelio Lietuvoje lepro specialisto, kabineto sienų – trijų jo pirmtakų portretai. Koridorių sienos papuoštos Neringos vaizdais bei elnių paveikslais. Medicinos seserys nešiojo baltus gobtuvus ir kvolduotus sijonus, paprastai retai išeidavo į miestą ir gyveno prieglaudoje tiek pat ilgai, kaip ir jų slaugytiniai. Štai Emilija Užkuraitė, kilusi iš Ragainės, užsibuvo leprozoriume tris dešimtmečius.

Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus archyvuose 1936 – 1938 metais „Ryto“ bendrovės leistame laikraštyje „Vakarai“ išlikę duomenys liudija, jog nuo leprozoriumo įkūrimo dienos Klaipėdoje buvo įsteigta 30 lovų, o priimti net 73 pacientai. 1937 metais registracijos knygoje buvo pažymėti 117 ligonių, tarp jų – septyni tik įtariami užsikrėtę. Statistika byloja, jog 41 ligonis atgabentas iš Klaipėdos apskrities, 8 – iš Didžiosios Lietuvos, po keletą iš Estijos, Lenkijos, Latvijos, po penketą – iš Brazilijos bei Javos salos. Kai kurie ligoniai šioje prieglaudoje išgyvendavo 25-erius metus ir ilgiau. Kai apkrėtimo pavojus nebegrėsė, ir namų sąlygos būdavo patenkinamos, ligoniai būdavo išleidžiami atostogų. Tą laiką juos prižiūrėdavo apskrities gydytojas. Jeigu pavieniams ligoniams pavykdavo pasprukti, po poros savaičių šie, atsivėrus žaizdoms ir pradėjus pūliuoti, grįždavo itin pablogėjusios būklės. Na, o baigiamoji ligos stadija taip suardydavo organizmą, jog ligoniai neatpažįstamai pasikeisdavę. Dėl griežtos izoliacijos nuo 1923 m. Klaipėdos krašte raupsų nebenustatyta, išskyrus vieną atvejį, kuomet jais užsikrėtė „labai apsileidęs ir nešvarus vyras, turėjęs lytinių santykių su raupsuotąja“.

Ką byloja Mirusiųjų knyga…

Nuo 1899 liepos 22-osios dienos į šią knygą buvo įrašyti pirmieji ligoniai – žvejo šeima iš Melnragės: Jurgis Masla, jo žmona Kotryna ir dukra Ilsė. Toliau – pacientų pavardės, kurių kilimo vieta – Java, Estija, Brazilija ir kt. šalys.

Laikraštyje „Vakarai“ rašoma, jog paskutinis į leprozoriumą atvežtas žvejo vaikas iš Preilos „baigiamas sugraužti vėžio“. 1937 m. atvežtas vaikutis užregistruotas knygoje eilės nr. 117. Taigi nuo 1899 m. iki šiol tiek „gyvų palaidotų“, kurių jau 105 mirę, o likę tik 12. Jų taip pat laukia tik įrašas knygoje „Išvykęs“, ir – kryželis virš jo.

Dar būta ir prieglaudos lankytojų knygos, kurioje į akis kristų Vokietijos kanclerio Bismarko parašas, taip pat kitų aukštų šalies valdininkų ir kariškių autografai.

Vizitas pas raupsuotuosius

Verti dėmesio pasirodė „Vakarų“ laikraščio žurnalisto apsilankymo leprozoriume įspūdžiai. Pabendravęs su medicinos seseria Emilija Užkuraite ir Keta Lekštaite, iššniukštinėjo, jog pacientai net vaistų nevartoja. „Nors kokius kas vaistus tik išranda, tuoj čia atsiunčia. Bet tie, kurie jų pabandė, seniai mirę. O vienas jau 30 metų čia yra ir gyvas be vaistų“.

„Dabar jau nebėra čia tokių ligonių, kurie jau nebepanašūs į žmones, o tėra kažin kokios kruvinos pūliuotos masės. Buvo dar prieš porą savaičių, bet tie jau mirę. Likę tik dvylika sveikesnių, jų žaizdos ne tokios baisios“.

Žurnalistas pasakoja viename kambaryje aptikęs žilagalvį žemaitį žaizdotomis kojomis, matyt, susipykusį su protu, kuris pasakojo tarnavęs pas būrą ir buvęs arklio suspardytas. O tuomet aplankęs leprozoriumo unikumą – jau minėtojo bavariečio inžinieriaus Grimmeiseno sūnų Karlą, įkalintą prieglaudoje nuo pat 1903-jų. „Dabar jau visai aklas, akių vietose – baltos plėvės. Be nosies, be skruostų, veidas lygus, tik nosies vietoje yra pora skylučių ir – burnos skylė. Ne rankos – šakotos galūnės. Vienas pirštas sulenktas ir suaugęs, kitas – tiesus ir nesulenkiamas, trečio suvis nėra. Gali žmogų deginti ir pjaustyti – nieko nejaučia“.

Ir čia pat su nuostaba kolega rašo, jog šis žmogaus pavidalas – su balta apykakle, kaklaraiščiu, o kelnės sulaidytos sulig siūle. Jo kambarys prikimštas filosofų, Šilerio, Gėtės, Šilingo veikalų – vokiečių, prancūzų, portugalų kalbomis, fotografijų, nors žmogus apako prieš dvidešimtį metų. Dar kambaryje buvo radijo aparatas ir narvelyje strykčiojo kanarėlė. Raupsuotasis prabilo: neturįs ateities, į Vokietiją nenorintis grįžti. Tačiau paprotino, jog už šių sienų per 30 metų nenusižudė joks raupsuotasis, nes jie myli ir brangina gyvenimą, o štai per radiją praneša apie šimtus pasauliečių savižudžių.

Pacientų likimas tebėra paslaptis

Pasak kai kurių šaltinių, 1944 metais leprozoriume bebuvo likę 5 ligoniai, ir tie patys buvo evakuoti į Vokietiją. Tų metų spalio mėnesį mieste vyravo suirutė, vyko masinė gyventojų evakuacija į Vakarus – laivais, traukiniais… Vėliau sklido gandai, jog paskutiniuosius leprozoriumo mohikanus vietos vokiečių karininkų įsakymu sušaudė, mat iškilo sunkumų evakuoti juos atskiru vagonu ir panašiai. Bet nėra jokių įrodymų, kad taip ir buvo pasielgta.

Vokiečių armijai nebuvo prasmės gadinti spogmenis pastatui, kuris netiko gynybai. Leprozoriumas net nesiekė tos miesto dalies, kuri buvo juosiama trimis gynybiniais žiedais, kasami įtvirtinimai. Tačiau vėliau prieglauda galėjo pakliūti į karo veiksmų zoną ir buvo sulyginta su žeme. Apie tai kalbėjomės su istoriku Dainiumi Elertu, kuris prisiminė pats vaikystėje žaidęs parke prie kulkų išvarpytos sienos. Tačiau tai, jog prie šio mūro liekanų galėjo būti sušaudyti paskutiniai likę raupsuotieji, ko gero, pasakėlės…

Ivona Žiemytė

„Vakarų ekspresas“

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Medicina su žyma , , , , , , , , , , , , . Įrašykite į adresyną nuolatinę nuorodą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.