Žinios iš kišenės, kurias mokytojai vis tiek mato

Įdomu, kiek moksleivių niekada nesigamino nė vienos špargalės? Greičiausiai labai nedaug. Dauguma prisipažino nevengiantys nusirašyti neišmoktus dalykus.

Išradingieji slapukai

Deimis špargales prisiklijuoja ant batų padų, arba lapuką su atsakymais pasideda po kuprine šalia savęs. Kartą tokį lapuką įsikišo į tušinuką. O mokytoja tą tušinuką ėmė ir pasiskolino! Parėjęs namo drebėdamas laukė skambučio į namus, tačiau jo nebuvo. Kitą dieną mokytoja grąžino tušinuką – jau be teksto – bet nieko nesakė.

Andrius neišmoktus dalykus užsirašo ant rankos, Dainius pasideda špargales ant suolo šalia savęs. Jei prireikia, greitai prisėda ant jų.

Šeštokė Ineta papasakojo istoriją, kaip per gamtos pamoką visa klasė iš anksto pasirašė į pratybų sąsiuvinius atsakymus, tačiau mokytoja liepė užrašytus tekstus ištrinti. Ir netgi patikrino, ar visi tai padarė. Užtat per istorijos pamoką kai kam pasisekė – jam klasės draugai datas parodė pirštais, o mokytoja to nepastebėjo.

Lapelis protingumo neprideda

Aš mokausi beveik dešimtukais ir špargalių man nereikia, – tvirtino penktokė Paulina. Kartais pagalvoju, o gal imti ir pasidaryti? Bet kas bus, jei pagaus? Tada įrašys dvejetą, o ir pati nieko nemokėsiu. Ir nedarau! Beje, tie, kuriems mokslas visai nerūpi, nedaro net ir špargalių, jas rašosi tik tie, kurie nori mokytis, bet tingi. Nors, žinoma, lapelis protingumo ir nepriduoda.

Nusirašinėti netenka ir šeštokei Indrei. Ir, kaip ji sakė, ne todėl, jog bijotų. Tiesiog nenori ir tiek.

Būdais, kaip nusirašinėti, moksleiviai dalijasi ir internete

„Aš į telefoną įsirašau. Jei mokytoją ką pasako, sakau, jog skaičiuoju.”

„O aš nešvaistau laiko darydama „špargalkes”. Kam man jos? Atsisėdi kam nors už nugaros, atsiverti sąsiuvinį ir nusirašai. Jei pasodina į pirmą suolą – irgi… Aš kažkaip sugebu – nei rankos dreba, nei ką. Draugai sako – fenomenas!”

„O aš susimažinu tekstą su kompiuteriu, įsivedu į telefoną, arba užsirašau pieštuku kitoje skaičiavimo mašinėlės pusėje. Tiesa, prieš porą metų, kai turėjau ranka rašytą „špargalkę”, mane buvo pagavę.”

„…rašausi ant drabužių, ant rankos, ant priešais sėdinčio žmogaus kėdės. Dar yra labai gerai įsirašyti tekstą į ką nors ir klausytis. Pavyzdžiui, aš turiu mp3 grotuvą tokį mažiuką, tai įsirašau ir klausau. O, kad ausinių nesimatytų, slepiu jas po plaukais. Laidą prakišu per megztinį ar švarką…”

„O mūsų mokykloj viskas paprastai: pasirašom ant lapuko ir pasidedam pasuolėj. Jei ateina mokytoja, įsidedam į kišenę. Kai kurie įsideda „špargalkes” į penalus, bet didesnė tikimybė, jog pričiups.”

„Geriausia ant paprasto tušinuko viską išraižyti adata. Labai gerai matosi tau, ir visiškai nepastebima kitiems.”

„Geriausias variantas – sąsiuvinis po užpakaliu. Kai reikia – išsitrauki, kai nereikia – vėl pasidedi. Ir jokio įtarimo mokytojams nekyla.”

„O aš kartą buvau klasės draugui „špargalkę” ant nugaros priklijavęs. Mokytojas nepamatė, užtat kaip nusirašiau!”

„O man daug visokių formulių žinot reikia, tai aš su telefonu nufotkinu porą lapų ir žiūriu per pamoką. Jei ką, sakau, jog skaičiuoju.”

„Na, dar galima susirašyti naudojant laisvų rankų įrangą, tik iki ausies reikia tokį ploną laiduką nusivest ir mini mikrofoną turėt. Dar galima pasidaryti mažą skaidrę – pasidedi ant stalo ir niekas nemato.”

„Jei sportbačiai balti, galima ant jų pasirašyt. Arba, jei džinsai suplėšyti, po jais „špargalkę” pakišt.”

„Mokytojai kartais patys žino daugiau būdų, kaip nusirašyti, nei mokiniai.”

„Jei mokytojas norės, jog niekas nenusirašytų, niekas ir nenusirašys”.

O štai ką apie nusirašinėtojus rašo patys mokytojai:

„Žinom mes visas tas jūsų gudrybes, negalvokit, kad mokytojai tokie dzin. Kai norim, tai ir prigaunam. Juk ir mes tokie buvom ir panašius metodus naudojom.”

„Kol pati mokiausi – nenusirašinėdavau, labai bijojau būti pastebėta, išbarta ir t.t. Baigus mokslus pačiai teko kelerius metus mokytojauti ir iš savo neilgos pedagoginio darbo patirties galiu pasakyti štai ką: visada pastebėdavau nusirašinėjančius, bet geram mokiniui blogą pažymį parašyti yra gana sunku, nes jis vis tiek kažkiek moka, o visai nesimokančiam nesvarbu, koks tas pažymys. Gali atimti „špargalkę”, išginti iš klasės, parašyti dvejetą (tokiu atveju, paprastai, pasirašai jį sau, nes, jei pasiliksi antriems metams, turėsi dar vienerius metus su juo vargti), todėl dėl šventos ramybės pamačiusi tokį mokinį nusirašinėjantį dar slapčia džiaugdavausi, jog kažkiek dirbo, kol „špargalkę” pasidarė.”

Taigi apibendrinant galima pasakyti, jog naivu tikėtis, jog mokytojas nemato, kaip nusirašinėji. Priežasčių, kodėl nesutrukdo tai daryti, gali būti daug ir įvairių, bet apgautas lieka ne jis, o tu.

Herta Matulionytė-Burbienė

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Švietimas su žyma , , , , , , , , , , , , .

3 atsiliepimai į "Žinios iš kišenės, kurias mokytojai vis tiek mato"

  1. swytele

    as daznai pasidarau spargalke i mokykla per kontrolinius einu su sijonu po apacia uzsidedu permatomas pedkelnes po jom pakisu lapuka o lapuka uzdengia sijonas wa ir wiskas 🙂

  2. osvaldas

    coool 😀

  3. Daniele

    O as parduotuveje radau nuostabu tusinuka – Ant tusinuko yra mazyte metaline rankenele kuria patraukus issitraukia lapelis… Nuostabus tusinukas spargalams 😛 Siaip nesu megeja naudoti spargalkes, bet usipirkau iskart du 😀

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.