Mus pasiekė jau nuo gegužės ruošta per rinkimus Darbo partijos žadėta dovana – socialinis bei nekilnojamojo turto mokesčiai. Šiais mokesčiais Vyriausybė siekia kompensuoti dėl gyventojų pajamų mokesčio sumažinimo prarastas valstybės ir savivaldybių biudžetų pajamas.
Socialinis mokestis daug klausimų nekelia – jame nėra numatyta papildomų išimčių, jis aiškus ir paprastas. Iš esmės tai tėra pelno mokesčio laikinas padidinimas, kurį turės mokėti visi gavusieji apmokestinamojo pelno.
Kas kita yra su nekilnojamojo turto mokesčiu. Nuo sausio 1-osios įsigaliojusiu nekilnojamojo turto mokesčiu apmokestinamas turtas, kuris yra naudojamas ekonominei ar individualiai veiklai. Vadinasi, žmogus ar įmonė, naudojanti turtą ekonominei ar individualiai veiklai, be jau sumokamų mokesčių, privalės dar sumokėti ir nekilnojamojo turto mokestį.
Iš esmės šis mokestis tėra papildomas verslo apmokestinimas, kuriuo Vyriausybė siekia lopyti biudžeto skyles. Nekilnojamojo turto mokesčiu jį galima pavadinti tik todėl, kad jis skaičiuojamas pagal turto vertę. Tokiu mokesčiu paprastai būna apmokestinamas visas nekilnojamasis turtas ir siekiant visai kitų tikslų – ne tam, kad apmokestintų verslą, o kad sureguliuotų nekilnojamojo turto rinką. Toks mokestis paskatina žmones, įmones, įstaigas nereikalingą ir nenaudojamą nekilnojamąjį turtą parduoti ar išnuomoti, užuot laikius jį nenaudojamą ir mokėjus šį mokestį. Nekilnojamasis turtas, esant nedideliam mokesčiui, pradedamas naudoti kur kas efektyviau.
Mūsų atveju apmokestinamas ne visas nekilnojamasis turtas. Jis ne tik nepadeda sureguliuoti nekilnojamojo turto rinkos, o tik iškreipia ją. Be to, ši rinka jau yra reguliuojama kitų mokesčių, susijusių su nekilnojamuoju turtu, tad pati tokio mokesčio idėja atrodo keistai. Vyriausybė, norėjusi kompensuoti praradimus, vietoj neaiškaus bei daug išimčių turinčio nekilnojamojo turto mokesčio galėjo pasukti paprastesniu keliu bei kiek padidinti, pavyzdžiui, pelno mokestį. Toks žingsnis būtų kur kas pigesnis, nes būtų sutaupytos įvedus naują mokestį atsiradusios jo administravimo išlaidos, o mokesčio surinkimas būtų kur kas labiau prognozuojamas. Taip pat nebūtų dirbtinai iškreipiama nekilnojamojo turto rinka.
Nekilnojamojo turto mokestis, nepaisant visuomeninių organizacijų kritikos, įsigaliojo. Belieka tikėtis, jog didelių sukrėtimų nebus, mokesčio išimčių gausa nevirs tokia pat landų gausa, o Vyriausybė netolimoje ateityje pasirinks pigesnį pajamų surinkimo būdą.
Naujosios viešosios vadybos fondo ekspertai
Chorstas Klausas,
Gytis Janišius