Artėja diena X. Netrukus Seimas balsuos dėl naujos Liustracijos įstatymo redakcijos, tad mūšyje dėl KGB rezervistų žvanga patys „baisiausi” ginklai.
Praėjusią savaitę Antanas Valionis pareikalavo išjungti Lietuvoje Rusijos televizijos kanalus. Ir ne tik todėl, kad ten kalbantys Rusijos politikai žeidžia jo, patrioto, ausis. A. Valionio supratimu, tie rusai kažkaip labai blogai veikia gerbiamus Lietuvos žmones.
O štai vakar KGB rezervistų ginti stojo sovietinis žvalgas perbėgėlis (jų terminais – „kurmis”) Olegas Gordijevskis, kuris atsidūrė Didžiojoje Britanijoje dar gūdžiais šaltojo karo metais, bet iki šiol gali visiems norintiesiems atlikti „Rusijos žvalgybos eksperto” vaidmenį. Tiesa, norinčiųjų pasitaiko vis mažiau, bet, kaip paaiškėjo vakar, vis dar pasitaiko.
Taigi „ekspertas” pranešė, kad liesti KGB rezervą naudinga tik FST – naujajam Rusijos KGB, – todėl visą informaciją apie KGB rezervą reikėtų leisti pro ausis.
Genialu. Užuot apsilankius Genocido ir rezistencijos centro archyve, užuot pasidairius po Ypatingojo archyvo fondus, ištraukiamas buvęs (tik ar ten būna buvusiųjų?) sovietų šnipas, kuris stoja mūru už savo jaunesnįjį brolį – rezervistą. Jautru ir ašarą spaudžia – kaip per veteranų susitikimą.
O juk Ypatingojo archyvo tomuose galima rasti daug įdomesnių dalykų: ten netgi surašyta, kokiuose komandose tie mūsų garsieji rezervistai nepaprastosios padėties atveju turėjo kovoti su buržuaziniais nacionalistais, kokias užduotis vykdyti ir kokius antpečius nešioti.
Tik tų archyvų nei valdžiai, nei ją aptarnaujančiai komjaunuoliškai spaudai nereikia. Juos valdžia užrakins kelioms dešimtims metų – kol išmirs paskutiniai rezervistai, „kagėbistai”, CK sekretoriai ir instruktoriai bei kiti geri žmonės, kurių karjerai labai pakenktų tuose archyvuose sukaupti jų biografijų duomenys. Kol tie duomenys slepiami po keliais užraktai, po valstybės paslapties spaudu, tol tie žmogeliukai gali būti saugūs ir drąsūs.
Jų biografijos įslaptintos, o prireikus „istorinės tiesos” ir ekspertizės, jos galima paieškoti kad ir kokio „kurmio” prisiminimuose. Labai patogu. Patogumą padidina tai, kad visų „nerezervistų”, „nekurmių”, ne CK instruktorių biografijos yra atvira knyga, į kurią gali įrašyti ką panorėjęs, jeigu jie pamėgs valdžią iš rezervistų paveržti. Tiesiog išskirtinė konkurencinė pozicija, juolab labai gerai aptarnaujama iš tų laikų atkeliavusios komjaunuoliškos spaudos.
Dėl tokios idilės verta ne tik rusiškus televizorius išjungti. Dėl jos galima net ir rinkimus atšaukti, pro kuriuos kaip per kiaurą rėtį į politiką ir į viešą gyvenimą skverbiasi žmonės ne iš Ypatingojo archyvo fondų. Tie žmonės, jeigu leistum jiems laisvai galvoti, viešai kalbėti, pasakytų visokių keisčiausių dalykų.
Pavyzdžiui, jie primintų, kad Liustracijos įstatymo esmė – ne nubausti A. Valionį ar Arvydą Pocių už tai, kad jie neprieštaravo perspektyvai pabūti „stribais” tiems patiems sąjūdiečiams, jei Kremlius per 1991 metų rugpjūčio pučą būtų spėjęs paskelbti nepaprastąją padėtį. Liustracijos įstatymas yra įspėjimas būsimiems silpnavaliams, kurie dėl pinigų, dėl karjeros ar dėl savo silpnybių gali ir tikriausiai yra verbuojami dirbti FST, Baltarusijos KGB ir kitoms slaptosioms tarnyboms.
Tai jiems yra rašomas Liustracijos įstatymas, nes buvę, esami ir būsimi išdavikai tiesiog turi žinoti, kad jie elgiasi blogai ir kad ministrais ir saugumo vadais jie po to tikrai negalės būti.
Rūta Grinevičiūtė
„Vakarų ekspresas”