Lypkiškiai šiuo metu gyvena tarsi ant parako statinės – į jų gyvenamą teritoriją kėsinasi Klaipėdos laisvoji ekonominė zona. Apie galimą išsikraustymą šie žmonės kalba nenoriai ir toliau gyvena įprastą gyvenimą – tvarkosi savo ūkeliuose, kuriuos saugo šunys ir ožkos…
Klaipėdos laisvojoje ekonominėje zonoje formuojamas uostamiesčio pramoninis parkas, kuriame jau veikia keturios didelės įmonės. Iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų 2005-2006 metais pramoniniam parkui bus skirta bemaž 11 mln. litų. Planuojama įrengti 10-15 naujų sklypų investuotojams; iš viso Klaipėdos LEZ teritorija žada užimti daugiau nei 40 hektarų plotą.
Besiplečianti teritorija kėsinasi į buvusio Lypkių kaimo, dabar virtusio tik Lypkių gatve, gyventojų nuosavybę. Šių metų pradžioje į Vyriausybės atstovo Klaipėdos apskrityje instituciją kreipėsi Lypkių gatvės gyventojai, jie prašė užtikrinti įstatymų vykdymą ir jų iškeldinimą iš gyvenimui netinkamos bei jų teises esą ribojančios miesto pramonės plėtrai skirtos teritorijos.
Lypkiškiais žada pasirūpinti bendros valstybės ir Klaipėdos savivaldybės pajėgos. 2005 metais iš valstybės biudžeto skirta 1 milijono litų dotacija gyventojams iškeldinti iš miesto plėtrai skirtos teritorijos. Tačiau Klaipėdos savivaldybės administracijos direktorės pavaduotojas Egidijus Prižgintas teigia, kad šie pinigai – tik lašas jūroje.
Klaipėdos savivaldybė pradėjo spręsti lypkiškių bėdas. „Buvo sudaryta darbo grupė, kuri išanalizavo Lypkių gyventojų skundą. Pirmiausiai reikia surasti juridinį asmenį, kuris galėtų atlikti gyventojų iškeldinimą ir su tuo susijusias procedūras”, – sakė E. Prižgintas.
Savivaldybės pasirinktas juridinis asmuo turėtų parengti Žemės paėmimo visuomeniniams poreikiams projektą, kai bus parengtas šis projektas bus aišku, kaip bus panaudotas gyventojų iškeldinimui skirtas vienas milijonas litų ir kiek lėšų dar reikės. Projekto rengimas galėtų užtrukti apie šešis mėnesius.
Jau dabar aišku, kad darbas bus nelengvas. „Reikės įvertinti gyventojų turtą, turimą žemę, nustatyti galimas pajamas”, – vardijo E. Prižgintas.
Išsikraustyti nenori
Tuo tarpu lypkiškiai apie galimą iškeldinimą sako: „Jau keliolika metų mus žada iškraustyti…”
Daržus Lypkiuose yra pasisodinę Klaipėdos – Šilutės plento, Naujakiemio gatvių – gyventojai. Nuolatiniai Lypkių gyventojai tvarkosi savo gamyklų apsuptuose kiemuose: pjauna žolę, girdo karves, laisto šiltnamius, ravi daržus… Prašalaičiai Lypkiuose rizikuoja būti užbadyti ožkų arba aploti šunų, kurių kai kuriuose kiemuose – net po keletą.
Nors Klaipėdos savivaldybėje guli pačių lypkiškių prašymas greičiau spręsti jų iškeldinimo klausimą, tačiau degančių noru išsikraustyti gyventojų nesutikome.
„Dauguma gyventojų nori čia pasilikti. Bet yra ir norinčių išeiti, – sakė dešimtmetį Lypkiuose gyvenantis Olegas. – Aš noriu čia pasilikti. Pagalvokit patys, čia – laisvas gyvenimas: turi savo kiemą, ūkį. O mieste išeini į savo kiemą ir nieko nematai.”
Olegui netrukdo nei šalia esantis geležinkelis, nei aplink esančios gamyklos. „Turbūt tiems trukdo, kurie nori iš Lypkių išsikelti. Tie, kurie skundžiasi, pinigų nori gauti. O tie kurie nori pasilikti, jiems nereikalingi nei valdžios skirti pinigai, nei butai”, – sakė jis.
„Nors Lypkiai miestui ir priklauso, bet kaip buvo kaimas, taip ir tebėra. Tokie patys žmonės liko. Visi geri, nėra jokių vagių. Tai mieste prie laiptinės dviratį paliksi ir neberasi, o čia viską atrakintą gali laikyti…” – pasakojo Lypkių gyventojas.
Jis prisiminė ir apie vietinį Lypkių keistuolį – vokietį, savo kieme užsiveisusį tikrą šunyną. Šis prieš keletą metų policininkus, norėjusius iš jo atimti augintinius, net puolė šakėmis… „Tie šunys – dideli. Kai į darbą pro juos eidavau, su pagaliu net negali apsiginti – puola kaip žalčiai”, – prisiminė Olegas. Bemaž kiekvienas lypkiškis laiko ūkį – kiaulių, karvių, vištų. Pasak Olego, jo ūkininkaujanti mama vasarą per mėnesį net apie du tūkstančius litų uždirbanti.
Tiesa, Lypkių namuose – mažai patogumų. „Turim šulinį. Mama yra nusipirkusi siurblį, kuris vandenį pumpuoja. Net automatinė skalbimo mašina yra, tik iš jos reikia vandenį kibirais išsemti. Maudytis važiuojame į miestą, pas gimines”, – pasakojo apie kasdienybę Olegas.
Laukia lietaus
Šalia Lypkių įsikūrę ir sodai. Žemės sklypeliai kadaise buvo skirti Klaipėdos mėsos kombinato darbuotojams. Žemėje pasikapstyti iš miesto pėsčiomis ateina Bronė, Justina ir Vacys.
„Na, ir kas, kad čia aplink – geležinkeliai ir gamyklos. Daugiau nei penkiolika metų turim čia daržus, o esam sveikos – po aštuoniasdešimt metų turim. Pensijoje esame, laiko turim, vis turim kur išeiti. Užsiauginam visko – savo bulvių, svogūnų, braškių – be jokių nitratų”, – sakė moterys.
Tiesa, daržai kartais nukenčia nuo vagių. „Nežinia, kas čia nuvagia – vietiniai gyventojai ar kas kitas. Bet kur nevagia?.. Vis tiek šis tas lieka, – sakė Justina. – O šiemet turbūt geras derlius bus – šilta, viskas auga. Na, gal trūksta lietaus, bet juk užlis turbūt po švento Jono, tada viskas sukils.”
Poną Anatolijų suradome lauke ant laužo sau valgį besigaminantį. Soduose vyras ne tik sau pašiūrę susirentė, bet ir ožkai Maniai tvartelį pastatė, dar vištidę sukalė. Pensininkas sako jau dešimtmetį čia gyvenantis ir net žiemą nakvojantis savo pašiūrėje. „Pažiūrėkit, kokie mano apartamentai. Čia turiu sofą. Ir muzikos net turiu. Sienos kilimu iškaltos, matote, kokie sluoksniai, čia žiemą karšta”, – demonstravo savo vos poros kvadratinių metrų būstą Anatolijus.
Jis sako turįs ir butą Klaipėdoje, tačiau žmona išvykusi pas sūnų į Ispaniją, o bute šiuo metu gyvena nuomininkė. „O man kas?.. Sėdžiu čia, kol neveja, o kai išvys, tai grįšiu į miestą. Jau dvidešimt penkerius metus grasina, kad išmes iš čia. O šitų niekada neiškels, – mostelėjo į Lypkių sodybas vyras. – Dėl to, kad valstybė pinigų neturi. Juk čia šimtų milijonų reikia…”
„Norėčiau čia numirti”
„Na, jei iškels mus, lai kelia. Bet jokio noro neturim… Vieni nori, kiti – ne. Kaip bus, taip, – sakė dvidešimt penkerius metus Lypkiuose gyvenanti ponia Vacė. – Kaip dabar matot, taip Lypkiai ir anksčiau atrodė. Niekas nesikeitė. Juk mums neleidžia nei remontuoti, nei statyti. Žemę per vargus įteisinome. O dabar atims turbūt”, – liūdnai šyptelėjo moteris.
Pasak moters, Lypkiuose daugiausia pensininkai gyvena. Anksčiau čia buvo Dovilų seniūnijai priklausęs kaimas. „Čia buvo Dumpių tarybinis ūkis. Vėliau priklausėm Mėsos kombinatui”, – prisiminė Lypkių senbuvė Marijona.
Ponas Stanislovas Lypkiuose gyvena nuo 1965 metų: grįžo iš kariuomenės ir apsistojo pas giminaitį. Paklaustas apie galimą gyventojų iškeldinimą, vyras neslepia pykčio: „Eikit pas tuos, kurie patys valdžią kviečiasi. Anie nori su didžiausiu noru išsikelti, bet kad valdžia pinigų neduoda – mažai temoka. Bet anie prašo velniškai daug. O aš norėčiau čia būti ligi paskutinio… Norim numirti čia… Mus jau „kelia” iš čia penkiolika metų – tiek laiko mums jau šneka, kad reikės kraustytis.”
„Argi sumokėsi mieste iš pensijėlės už butą?..” – klausė Stanislovas, auginantis net tris karves. Pieną vyras parduoda mieste, taip prisiduria pinigų prie pensijos. Čia pat – Klaipėdos teritorijoje – jis tris hektarus žemės turįs. „Ir ganyklos, ir pievos, ir daržai, ir pasėliai…” – vardijo Lypkių ūkininkas.
Rima Čeliauskaitė
„Vakarų ekspresas”