Viskas, kas bloga, – praeina, tačiau viskas, kas gera, taip pat praeina – šis posakis per gyvenimą lydi literatą Dainių Sobeckį.
Užsispyrimas ir tikėjimas savo jėgomis inteligentiškuoju durininku ir Koncertų salės simboliu vadinamam poetui atvėrė kelią į tikslą. Ketvirtadienį Klaipėdos koncertų salėje jis pristatys antrąją savo eilėraščių rinktinę „Žvejo sūnaus”. „Pavadinimas gimė iš karto, tik išėjus pirmajai knygai „Be vietovardžių”, – sakė literatas.
– Kas paskatino imtis plunksnos ir kurti?
– Kaip ir daugelis, rašyti pradėjau dar vaikystėje. Kai mama susirgo ir buvo paguldyta į ligoninę, ėmiau jai kurti eilėraštukus. Bet rimčiau rašyti ėmiau suėjus devyniolikai.
– Kodėl pasirinkote teologijos studijas, juk vis dėlto nepasukote dvasininko gyvenimo keliu?
– Kadaise norėjau tapti kunigu. Tačiau tas noras praėjo pamačius, kaip iš tiesų atrodo jų gyvenimas, kuo jie užsiima, koks jų tikslas ir ta atsakomybė, kurios jie nesupranta. Atsakomybė, kuri jų laukia ateityje. Krikščionišku požiūriu tai – paskutiniojo teismo diena. Aš tokiai atsakomybei nepasirengęs, nes tai labai sunku. Jau geriau literatūra.
– Tačiau vis tiek studijavote teologijos magistrantūroje.
– Tai buvo religinio ugdymo studijos Pedagogikos fakultete. Po jų gavau religijos mokslų magistro laipsnį. Dabar dirbu tikybos mokytoju „Vėtrungės” gimnazijoje. Dėstau gimnazistams.
– Kaip sekasi sutarti su mokiniais?
– Iš pradžių buvau per daug geras ir švelnus. Bet pamažu tampu griežtesnis.
– Jūsų darbus sunku ir išvardyti – baigėte teologijos studijas, rašote, mokytojaujate ir dar dirbate Koncertų salėje.
– Taip, čia esu ir durininkas, ir stalius, ir scenos darbininkas. Baigęs devynias klases, mokiausi Statybininkų mokykloje. Kaip tai susiję su teologiją, kurią studijavau? Juk Jėzus irgi iš pradžių buvo stalius, tik vėliau jis išėjo skelbti gerąją žinią žmonėms. Taip ir aš (šypsosi).
– Ar studijos universitete turėjo įtakos aktyvesniam rašymui?
– Studijuodamas dalyvavau įvairiuose literatūros konkursuose. Pirmaisiais metais nepasisekė, kitąmet šiokius tokius laurus nuskyniau. Vytauto Didžiojo universiteto rengtame konkurse laimėjau pirmąją vietą.
– Dar Jums tenka ir renginius vesti…
– Teologijos žinių čia nereikia. Labiausiai tam praverčia patirtis, įgyta jaunimo teatre „Be durų”.
– Esate gavęs valstybinę stipendiją knygai, kurią pristatysite kitą savaitę…
– Ta stipendija dar skirta įvairių netradicinių religijų tyrinėjimams. Turėčiau išversti (iš rusų kalbos – A.K.) Clandestinus knygą „Smėrtj iliuzija” bei pradėti dvi knygas – apie biblijinius personažus, įvaizdžius ir motyvus Grajausko, Kajoko ir Parulskio kūryboje ir apie įvairiausias krikščioniškos kilmės netradicines religines bendruomenes. Visada mane domino šios sritys. Minėtų rašytojų kūrybą esu perskaitęs visą, atidžiai viską, ką jie yra išleidę.
– Kodėl šie trys rašytojai? Kodėl tarp jų nėra moterų?
– Geras klausimas. Pasirinkau rašytojus iš trijų miestų – Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos. Bandžiau rasti tarp jų bendrų sąsajų, kad jie būtų žinomi ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. O dėl moterų – tikriausiai nelabai ieškojau, o gal ir nenorėjau rasti.
– Kodėl „Žvejo sūnaus”? Gal tėtis – žvejys?
– Ne. Potekstė tokia – Jėzus yra didžiojo žvejo sūnus. Didysis žvejys – Dievas. Kristus vaikščiodamas žemėje kalbėjo žvejams: „Jūs dabar žvejojate žuvis, bet aš jus padarysiu žmonių žvejais”…
– Ką Jums reiškia išleisti savo knygą?
– Pirmosios labai laukiau. Tai kažkas neįsivaizduojama ir pirmąkart nutinkančio gyvenime. Antrosios taip pat labai laukiu, bet ne taip, kaip pirmosios. Mano nuomone, antroji bus geresnė už pirmąją. Esu įsitikinęs, kad jei žmogus parašo geresnę knygą, nei prieš tai buvusi, tai tikrai verta leisti. Tačiau jei jis stovi toje pačioje vietoje ir net prasčiau parašo, manyčiau, kad jau nebereikėtų leisti. Rašantysis turi tobulėti.
– Recenzuojate kitų autorių knygas. O pačiam ar kritika sumažina norą rašyti?
– Kaip tik ne. Ji net labiau paskatina. Buvo toks atvejis, kai pradėjau rimčiau rašyti. Nuėjau į „Klaipėdos” redakciją pas Gintarą Grajauską, atnešiau savo eilėraščių pluoštą. Jis paskaitė ir pasakė: „Kai išmoksi, tada ir atnešk”. Aš supykau ir pasakiau sau: „Išmoksiu ir ateis laikas, kai mane spausdinsite”. Tas laikas atėjo po metų. Tada jau jis nieko nesakė. Esu labai užsispyręs. Nenoriu nuleisti rankų, nes kada jas bepakelsiu. O jei iš viso niekada? Nejaugi žmonės tas rankas pakelia tik tada, kai juos liaupsina, šlovina, giria? Nuo perdėto gyrimo taip pat rankos nusvyra. Tada pradedi galvoti, kad žmonės prie tavęs taikosi. Mano toks credo, kad visa tai, kas bloga, praeina, tačiau ir tai, kas gera, taip pat praeina. Todėl nereikia nusiminti, kai yra bloga, nes vis tiek bus kada nors geriau.
Aurelija Kripaitė