Šiuolaikinio Lyro karalystėje

Jau vasario 18 d. Klaipėdos dramos teatre – neeilinis įvykis – Viljamo Šekspyro dramos „Karalius Lyras“ premjera. Antradienį užsukome į teatrą pašnipinėti, kaip gimsta spektaklis.

11 val. prasideda rytinė repeticija. Iš viso trupė repetuoja du kartus per dieną po 3-4 val. Kol renkasi spektaklio kūrybinė trupė režisierius Algirdas Latėnas suderina paskutines programėlės detales su literatūrinės dalies vedėja, kažką aptaria su meno vadovu.

Aktoriai nerimauja, spektaklio repeticijas trikdo juos užklupusios ligos. Šįsyk liga pakirto Reginą Šaltenytę. Karaliaus Lyro dukrą Gonerilę vaidinanti aktorė repeticijoje nepasirodė. Repeticijoje su režisieriumi dalyvauja choreografas Jurijus Smoriginas. Jis – „Karaliaus Lyro“ sceninio judesio ir choreografijos autorius.

„Šekspyras man – nesvetimas. Mano diplominis darbas buvo „Makbetas“, vėliau kūriau choreografiją „Romeo ir Džiuljetai“. Ne pirmą kartą dirbame ir su režisieriumi S. Latėnu. Mudu gerai sutinkame, jaučiame vienas kito stilių, greitai perprantu jo idėjas, nors jis – daug nekalba“, – trumpai šnekėjo choreografas.

Režisieriui nepatinka, kaip scenoje pastatyta dekoracija – apvali dviejų pakopų pakyla. Kol drauge su darbininkais ją perstatinėja, užsukame į užkulisus.

„Karalius Lyras“ apima pasaulį“

Aktorius Vytautas Paukštė, kuriantis karaliaus Lyro vaidmenį, prieš repeticiją traukia pypkę. „Scenoje nerūkysiu, nes niekur nėra parašyta, ar karalius Lyras rūkė“, – rimtai paaiškina. Prieš išėjimą į sceną aktorius sakė ramiai apmąstantis ką darys.

Kuo įdomus „Karalius Lyras“? „Negaliu trumpai atsakyti. Tai viena iš tų pjesių, kuri totaliai apima viso pasaulio reikalus ir problemas. Joje veržiasi ne dviejų ar trijų žmonių, o pasaulinis konfliktas. Vaikai, artimieji, valdžia – viskas, kas ant šio svieto vyksta. Tai labai sudėtinga. Aš nemoku daryti teoretinių apibendrinimų. Kuriant vaidmenį kai ką padiktuoja spontaniškai, nežinia iš kur, atsiradę dalykai, kai ką – išmąstau. Vaidmuo dar darbinėje stadijoje. Sunku ir nesinori apie tai kalbėti. Kai pamatysite rezultatą – viskas paaiškės“, – gynėsi V. Paukštė.

Aktorius dar prasitarė, jog režisieriaus A. Latėno „Karaliaus Lyro“ vizija žiūrovams gali pasirodyti keistoka, netikėta. „Pjesės interpretacija – nūdieniška. Spektaklyje nebus pasakiško pasaulio, kuris pavaizduotas V. Šekspyro pjesėje. V. Šekspyras rašė savo epochai, mes vaidiname – savo epochai, o problemos – amžinos. Tuo klasika ir didinga, kad kelia amžinas problemas“, – tvirtino aktorius.

Prakaituota duona

Skambutis sukviečia aktorius į sceną. Sueina visi iš karto. Kai kas gargaliuoja įvairius garsus – mankština balsą. Dauguma kosėja. Choreografas J. Smoriginas pajuokauja, jog kosėjimas – specifinis klaipėdiečių požymis.

Aktorius Darius Meškauskas replikuoja choreografui, kad po vakarykštės repeticijos skauda raumenis. „Taip ir parašykit, kad aktoriaus duona – sunki ir prakaituota“, – priduria mano adresu.

J. Smoriginas atrėžia, jog aktorius lieka skolingas už nemokamą aerobikos treniruotę.

Repeticija vyksta be stabdymų. Režisierius pasako tik porą pastabų dėl aktorių intonacijų, artikuliacijos, spektaklio tempo. Pagrindinis jo dėmesys sutelktas į muzikos įliejimą į spektaklį. Tad vis sušunka, kada kurį muzikinį kurinį įjungti ir išjungti.

Pertrauka

Pirmojoje spektaklio dalyje per repeticiją labai išsiskiria juokdario personažas. Jį vaidina aktorė Valentina Leonavičiūtė. Per trumpą pertraukėlę po repeticijos ji inirtingai rūkė koridoriuje. Viena, atsiskyrusi nuo trupės. Prakalbinta gynėsi negalinti kalbėti, nes dar nieko nežinanti.

„Kol vyksta darbo procesas, ieškojimas – negali pasakyti rezultato, – pakuždomis, lyg paslaptį pasakė aktorė. – Jau atsiranda spektaklio choreografija, atmosfera, pradeda klijuotis spektaklis. Tai labai sunku“, – lyg bijodama visa tai sugriauti atsargiai kalbėjo V. Leonavičiūtė.

Būrelis aktorių per pertraukėlę susispietė kambarėlyje šalia scenos. Aktoriai Rimantas Pelakauskas (Albanis) ir Kazimieras Žvinklys (Edmundas) inirtingai kartojo pjesės tekstą. Darius Meškauskas (Edgaras) ore tvyrančią įtampą švelnino nesibaigiančiais juokeliais.

Visiškai rami ir gerai nusiteikusi šalia vyrų sėdėjo aktorė Jolanta Puodėnaitė. Ji vaidina jauniausią Karaliaus Lyro dukterį Kordeliją, iš kurios tėvas atima kraitį už tai, kad ji nuoširdžiai ir nepataikaudama jam sako tiesą.

„Iki šiol nebuvau vaidinusi teigiamo personažo. Todėl man šis vaidmuo – labai sunkus. Jis reikalauja absoliutaus nuoširdumo. O tai nėra taip paparasta, juk scenoje vis tiek vaidini“, – sakė J. Puodėnaitė.

Vyriausiąją Karaliaus Lyro dukterį Reganą vaidinanti aktorė Nelė Savičenko prisipažino jau skaičiuojanti dienas ir valandas iki premjeros.

„Dabar gaudau Reganos charakterio detales. Kartais jos tarpusavyje susipjauna, tai vėl išryškėja kokia nors nauja. Galvoje sukasi režisieriaus pastabos, mano mintys, ieškau analizuoju, koks žmogus gali taip elgtis su pačiais artimiausiais žmonėmis – tėvu, seserimis, vyru, kas vyksta Reganos viduje. Iš kur imti tokias savybes?“, – kalbėjo N. Savičenko.

Klasikiniai kostiumai

Pasišnekėję su aktoriais užsukame į teatro gamybines patalpas. Siuvykloje aptikome Kornuolio kostiumą matuojantį aktorių Igorį Reklaitį bei aplink jį šokinėjančią spektaklio dailininkę Mariją Benetytę, teatro siuvėjus Alvydą Janulį bei Jūratę Stašinskienę.

„Karliaus Lyro“ dailininkė prisipažino ne iš karto supratusi režisieriaus A. Latėno idėją. „Buvo sunku atsisakyti įprastų Šekspyro vizijų – istorinių apykaklių ar panašių detalių kostiumuose. Šio spektaklio kostiumai neatspindi jokios epochos. Juose bus šiek tiek gatvės drabužių stilistikos, šiek tiek klubinių elementų, ekstravagancijos. Vis gi tai – klasikiniai drabužiai: kostiumai, paltai, suknelės. Dominuojanti spalva – juoda. Ji pasirinkta siekiant asketiško vaizdo“, – pasakojo dailininkė.

„Kostiumams naudojamos įvairios medžiagos – vilna, oda, viskozė, džinsas“, – pridūrė siuvėjai. Pasak jų, nuo pradžios iki galo šiuo metu pasiūta vos keletas kostiumų, o reikia beveik 20. Taigi dabar siuvykloje – pats darbymetis.

40 karčių ir urna iš termoso

Staliaus dirbtuvėse „Karaliui Lyrui“ gaminamas karstas-dėžė, pjaustomi veidrodžiai, nužievinimo ir šlifavimo laukia 40 įvairaus ilgio medinių karčių. Pasak staliaus Leono Glazausko, scenoje bus daug skardos, rudos medienos.

Teatro dailininkas butaforas Vladas Žalkauskas apgailestavo neturįs kuo pasigirti. „Aš gavau tik vieną darbelį – padaryti urną pelenams. Pagaminau iš seno termoso. Apipurškiau specialia medžiaga, dar padailinsiu ir atrodys prabangiai, lyg pajuodęs sidabras“, – vartė rankose spektaklio rekvizitą pašnekovas.

Rusiška muzika – viena iš spalvų

Kai grįžome į salę – repeticija jau ėjo į pabaigą. Aktoriai šėlo pagal užvedančią regi stiliaus rusišką muziką. Šį neįtikėtiną muzikinį foną „Karaliui Lyrui“ parinko režisieriaus brolis, kompozitorius Faustas Latėnas.

Pagaliau galėjome prieiti ir prie paties Algirdo Latėno. „Mes statome šiuolaikinį „Lyrą“, todėl pasirinkome šių dienų muzikinį foną, – paaiškina menininkas. – Rusiškų dainų tekstai, mano manymu, praplečia spektaklio erdvę. Pavyzdžiui, juokdario personažo tekstas pjesėje – archainiai draikaliukai. Iš jų lipdyti vaidmenį labai sunku. O dabar juokdarys scenoje pasirodo skambant dainai „Ne pomniu, gde rodilsia“ (neatsimenu, kur gimiau), kas esu – vyras ar moteris. Tai suteikia spalvą charakteriui.

Man atrodo, kad spektaklis jau turi stuburą. Dabar reikia jį apauginti raumenimis, įtempti sausgysles. Kalbu apie aktorių kūrybą jos sujungimą su muzika, scenografija, kostiumais. Aš pats dabar daugiausiai dėmesį koncentruoju į judesį, spektaklio stilistiką. Tai labai svarbu. Apskritai spektaklyje bus daug judesio, daug muzikos, daug eksperimentavimo…“, – trumpai atsakė režisierius, peleninėje šalia „Karaliaus Lyro“ pjesės gesindamas aštuntą cigaretę.

Jurga Petronytė

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Kultūra su žyma , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , . Įrašykite į adresyną nuolatinę nuorodą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.