Irake ginklu naują valdžią gynę panevėžiečiai išvengė tiesioginių teroristų išpuolių, tačiau jiems ne kartą teko dėkoti likimui už išsaugotą gyvastį.
Plastito ir trotilo bombos bei minos sproginėjo neretai, bet ten tarnavusiems lietuviams pavyko jų išvengti.
Kariai teigia, kad Irake svetimšaliams yra daug ir kitokių pavojų. Nelaimės tyko netikėčiausiose vietose, o prisišaukti bėdą galima net žvilgsniu.
Apie tai ir kitus misijos „Irako laisvė” ypatumus pasakojo prieš kelias dienas iš Irako sugrįžę du Karaliaus Mindaugo motorizuotojo pėstininkų bataliono kariai.
Vyresnysis leitenantas Juozas Girdauskas ir grandinis Žilvinas Stankevičius patruliavo Irako centrinėje dalyje esančiuose Al Hillah ir Alkuto miestuose bei jų prieigose. Dar keturi toje pačioje Lenkijos divizijoje buvę panevėžiečiai – pakeliui namo.
Šiek tiek vėliau į Panevėžį sugrįš 15 pietų Irake prie Basros miesto karo užgrūdintų panevėžiečių. Jie tarnauja britų kontroliuojamoje Irako zonoje Danijos divizijos sudėtyje.
„Mes stengėmės padėti irakiečiams išgyventi sunkmetį ir norėjome patys išgyventi, – teigė vyr. leitenantas J.Girdauskas. – Paprasti irakiečiai pasiilgo ramybės, tačiau taikos šiame arabų krašte dar nematyti”.
Lietuviams kariams pasirodė, kad Alkuto miesto žmonės jais pasitikėjo ir net gerbė.
„Mūsų neįžeidinėjo nei žiūrėdami į akis, nei už akių, – pasakojo J.Girdauskas. – Arabams blogiukai – teroristai”.
Pavargę nuo karo irakiečiai visus teroristus, anot panevėžiečių karių, pakrikštijo žinomo Šecherezados pasakos herojaus žioplo medkirčio Ali Babos vardu.
Šiek tiek keista pravardė taikių žmonių žudikams, nes prieš šimtus metų sukurtoje pasakoje tikrasis Ali Baba nebuvo blogas. Priešingai, jis, gudrios žmonos padedamas, pasakoje kovojo su plėšikais.
Tiesa, mūsų karius irakiečiai patikino, kad Ali Baba vienoks pasakoje ir visiškai kitoks – dabartiniame Irake.
„Arabai vertėjai teigė, kad kasdienėje kalboje žmonės Ali Babomis vadina blogus ir piktavalius žmones”, – prisiminė J.Girdauskas.
Tiesa, jei ne piktavaliu, tai blogu žmogumi Irake tapti yra labai paprasta.
Saugojosi arabių žvilgsnio
Mūsų kariai mokėsi elgesio Irake taisyklių, ir, atrodo, gerai jas išmoko. Šiaip linksmi ir geri irakiečiai akimirksniu įsižeidžia, jeigu tik pajunta, kad svetimšalis negerbia jų gyvenimo būdo ir kultūros.
Apskritai kultūra Irake yra neatskiriama nuo religinių tradicijų, o pastarosios labai skiriasi nuo krikščioniškųjų.
Sunkiausia lietuviams buvo apsiprasti, kad Irako provincijoje, po teroristų, pavojingiausia yra moteris. Tiksliau, pavojinga ne pati moteris, o jos padėtis visuomenėje ir dėl to galimos santykių komplikacijos.
„Irake moterys yra antrarūšiai žmonės, ir tai mes, svetimšaliai kariai, turėjome įsisąmoninti pirmiausia – vos tik atvykome, – neslėpė J.Girdauskas. – Arabė yra žemesnės kastos žmogus nei vyras arabas, ir su tuo mes susidūrėme ne kartą.
Buvome perspėti ne tik nekalbinti, bet ir nežiūrėti irakietėms į akis. Čadromis apkarstytos ar be jų, Irako moterys yra sutuoktinio nuosavybė ir, kaip mūsų kariams pasirodė, įrankis gyventi be buities rūpesčių. Kuo daugiau tokių žmonų, tuo labiau „atsipūtęs” arabas”.
Nuolat Irako gatvėse ir keliuose patruliavęs grandinis Ž.Stankevičius pasakojo, kad sustabdžius patikrinti automobilį nevalia žvilgčioti į jo saloną pro langą, prie kurio sėdi moteris. Tokių nerašytų taisyklių ignoravimas gali tapti rimto ir net kruvino konflikto priežastimi.
„Kiekvienoje irakiečių šeimoje įprasta turėti ginklų kaip lietuvių šeimai – šaldytuvą ar televizorių, – papildė kolegą J.Girdauskas. – Per vestuves ar po futbolo varžybų jie taip kelias dienas pleškina iš kalašnikovų, kad, atrodo, karo veiksmai prasidėjo”.
Saddamo Husseino nesiilgi
Naujos Irako santvarkos strategai neslepia, kad jeigu šioje šalyje ir bus sukurta demokratija, tai tik be moterų ir ne moterims.
Vis dėlto teroristų išvarginti ir vakarietiškos demokratijos visiškai nesuprantantys irakiečiai dar nepradėjo ilgėtis stiprios rankos.
Socialistu save laikiusio diktatoriaus S.Husseino režimas ypač skriaudė religinę daugumą – šiitus. Apie 60 procentų visų Irako gyventojų sudarantiems šiitams S.Husseino valdymo metu nebuvo prieinama ne tik valdžia, bet ir gerai apmokamas darbas.
Šis laikotarpis paliko slogutį ir daliai S.Husseino aršių šalininkų sunitų.
Taigi, nepaisant pokario suirutės, irakiečiai tiki, kad ateitis bus geresnė už socialistinę praeitį. Tačiau tą tikėjimą labiausiai palaiko Jungtinių Amerikos Valstijų mokesčių mokėtojų pinigai, už kuriuos bandoma sukurti naują Irako valstybę.
„S.Husseino režimas mokytojams už mėnesį darbo mokėjo 2 dolerius, o šių laikų Irako mokytojas gauna 200 dolerių atlygį, – sakė su vietinės valdžios atstovais dažnai bendravęs J.Girdauskas. – Daugiau pinigų gauna ir kitus darbus dirbantieji”.
Irakiečių ilgesys pinigams, anot pašnekovo, turi ir tamsiąją pusę – šalyje, ir ypač policijoje bei armijoje, milžiniškas korupcijos lygis.
„Dėl to teroristai turi puikią landą kenkti šalies atkūrimui”, – teigė J.Girdauskas.
Vaikščiojo kaip kupranugariai
Išvengę teroristų išpuolių ir minų bei sugebėję nesuerzinti vietinių pavyduolių vyrų, Karaliaus Mindaugo motorizuotojo pėstininkų bataliono kariai Irake labiausiai prisikentėjo nuo karščio.
„Liepos mėnesį atokaitoje termometro stulpelis šoktelėdavo per 70 laipsnių, – apie patirtą šoką pasakojo kariai. – Vasaros naktis – 50 laipsnių, ir labai šalta, jeigu temperatūra, saulei nusileidus, nukrenta iki 20 laipsnių šilumos”.
Į sąvartynus panašios gatvės per tokius karščius skleisdavo ne tik smarvę, bet ir įvairius užkratus – dizenterijos, geltos, choleros ir kitų ligų bakterijos ten sklando ore kaip ir dulkės.
Irako klimatas, anot panevėžiečių karių, džiovinte džiovina drėgmę, todėl svarbiausia buvo ją išsaugoti savo kūnuose. Lietuviams pavyko išvengti dehidratacijos, tačiau kitų šalių kariams sekėsi ne taip gerai.
„Iš pradžių visi vaikščiojome kaip kupranugariai – su vandens atsargomis ant nugaros, – pasakoja Ž.Stankevičius. – Iš 3 litrų ant nugaros kabančios gertuvės buvo galima siurbčioti net nepaleidžiant ginklo iš rankų – per žarnelę”.
Vėliau vieni kareiviai numetė tas gertuves ir gerdavo vandenį iš plastikinių butelių, kiti – taip ir liko ištikimi toms amerikiečių vadinamosioms „Camel bag” guminėms pūslėms. Beje, vanduo jose sušildavo iki 30-40 laipsnių.
Vakare sąjungininkų koalicijos kariams tekdavo pasiruošti sutikti ordas išalkusių maliarinių uodų.
Darius Skirkevičius
„Panevėžio rytas”