Aukštosiose mokyklose – trumpas atokvėpis. Po įtemptos egzaminų sesijos studentai atostogauja, o jų dėstytojai skaičiuoja „aukas”, kurių skaičius universitetuose skirtingas. Ypač kietas riešutas – pirmasis studijų semestras pirmakursiams. Tai, kad, pavyzdžiui, Kauno technologijos universitete matematikos ar fizikos egzaminų neišlaiko maždaug trečdalis laikiusiųjų, seniai tapo tarsi norma. Dėstytojai kaltina formulių ir uždavinių mokykloje dvyliktokų neišmokiusius mokytojus, o pastarieji pyksta, kad profesūra neleistinai iškelia reikalavimų kartelę. Kad ir kaip būtų, egzaminų sesija – tarsi lakmuso popierėlis, parodantis, ko būsimieji specialistai verti ir koks kontingentas mokosi universitetuose.
Po egzaminų išryškėja ir studentams aktualiausias dalykas: kam bus lemta mokytis valstybės finansuojamiems, o kam teks gerokai patuštinti pinigines? Rotacija po sesijos tarsi viską sustato į vietas – gerai išlaikiusieji egzaminus nemoka nė lito, o vidutiniokams tenka per semestrą pakloti po pusę tūkstančio.
Nors Aukštojo mokslo įstatyme įteisintas dalinio studijų finansavimo modelis nėra idealus, prie jo akademinė bendruomenė jau priprato. Daug blogiau, kai bandoma žongliruoti kitais įstatymo punktais ir juos traktuoti taip, kad būtų pelningiau universitetui, bet daug blogiau studentams.
Šiuo „originalumu” labiausiai garsėja Vytauto Didžiojo universitetas (VDU), nuo pat pirmųjų atsikūrimo metų deklaruojantis savas ir kol kas niekieno nepažabojamas taisykles. Nors Aukštojo mokslo įstatymas leidžia vieną kartą egzaminą perlaikyti nemokamai, VDU profesūra to nepaiso: suklupusieji per egzaminą šio šanso neturi ir iš karto paliekami kartoti kurso. Priklausomai nuo studijų kreditų, jie priversti už tai mokėti po kelis šimtus litų. Nepasisekė, tarkim, ekologija – mokėk 400 litų, suklupai per informatiką – klok dar šimtu daugiau. Jokia paslaptis, kad už skolas universitetas susižeria solidžią pinigų sumą ir taip papildo savo biudžetą. Studentų reketavimą laiminantys VDU senatas ir rektoratas turi savų argumentų ir kaltės, kad skriaudžia studentus, nemato. Mat tame pačiame įstatyme yra ir viena „nekalta” eilutė: universitetams, dirbantiems pagal kaupiamojo balo vertinimo sistemą, per sesiją taikyti tokias griežtas sankcijas, deja, nedraudžiama.
Betgi ir kitų universitetų dėstytojai reikalauja, kad studentai iki egzaminų būtų atsiskaitę už dalį kurso, jiems kaupiamasis balas nėra naujiena. Tačiau niekam, išskyrus VDU, nekyla mintis naudotis teise taip spausti studentus, kad apie vieną nemokamą egzamino perlaikymą jie tegalėtų svajoti. Antra vertus, ko verti Seimo kultūros, švietimo ir mokslo komiteto narių seniai deklaruojami pažadai inicijuoti drastiškus veiksmus draudžiančias įstatymo pataisas? Pripažįstama, kad tokia sistema smerktina, bet nieko nedaroma, kad kas nors keistųsi. Seimo nariams, kaip, beje, ir Švietimo ir mokslo ministerijos vadovams, daug patogiau teigti, kad kištis į universitetų autonomiją negalima. Pateikti racionalių siūlymų, kaip ištaisyti Aukštojo mokslo įstatymo spragas, matyt, reikia daug daugiau drąsos.
Neseniai 14 Lietuvos universitetų kvietė moksleivius į Aukštųjų mokyklų mugę, kurioje demonstravo savo gausią akademinę produkciją. Nors profesūra ir studentai už savo universitetus agitavo gana išradingai, dvyliktokai studijų programų gausybėje galėjo ir pasiklysti – jų buvo siūloma daugiau kaip 500. Apie tai, kad Lietuvos universitetuose šių programų turėtų būti gerokai mažiau, nes to reikalauja europiniai standartai, diskutuojama seniai ir visais lygiais. Tačiau realiai niekas nesikeičia – universitetuose programos dubliuojasi, kai kurių jų (tai pripažino ir tarptautiniai ekspertai) lygis gana žemas.
Aukštųjų mokyklų profesūra nuogąstauja, kad norima keisti ir magistrantų priėmimo nuostatas. Dabar magistrantūroje mokosi ne tik tie, kurie patenka į valstybės finansuojamas vietas, bet ir turintieji iš ko patys susimokėti už studijas. Manoma, kad nuo kitų mokslo metų tokios galimybės dieninių skyrių magistrantai neturės, o magistrantūros vietų skaičius bus smarkiai ribojamas. Prognozuojama, kad įgijusieji bakalauro kvalifikaciją, bet nepatekusieji tarp valstybės finansuojamų antrosios pakopos studentų pakels sparnus į užsienio universitetus. Vadinasi, tikimybė, kad jaunimo emigracija iš Lietuvos bus dar didesnė, labai reali.
Aldona Kibirkštienė