Ekspertai atskleidė mirtininkų ekipažo paslaptį

Beveik metus tiriamoje Garliavos tragedijos – skaudžiausio savo pasekmėmis pernykščio eismo įvykio pakaunėje byloje pagaliau pareikštas įtarimas asmeniui, dėl kurio padarytų kelių grubių Kelių eismo taisyklių pažeidimų žuvo keturi nepilnamečiai. Visi jie buvę įtariamojo bendramoksliai.

Tą 2005-ųjų vasario 26-osios naktį pagrindinėje Garliavos sankryžoje žuvo Jonučių vidurinės mokyklos dešimtokė Dovilė Adamonytė, vienuoliktokas Evaldas Matusevičius, dvyliktokas Deividas Pupeikis ir Kauno „Varpo“ gimnazijos dešimtokė Aurika Ramonaitė. Jau seniai vieša paslaptimi garliaviškiams buvęs įtarimas, kad šių nepilnamečių lemtimi tapusį automobilį „VW Passat“ vairavo vyriausiasis ekipažo dalyvis, vienintelis turėjęs vairuotojo teises Darius Morkūnas, tapo juridiniu faktu. Pastarajam vos prieš porą mėnesių buvo suėję aštuoniolika. E.Matusevičius būtų tapęs pilnamečiu po savaitės, D.Pupeikis – po penkių. D.Adamonytė ir A.Ramonaitė dar neturėjo nė septyniolikos.

Pražūtinga KET pažeidimų samplaika

Svarbiausias dokumentas, kuriuo remiantis D.Morkūnui pareikštas įtarimas vairavus tąnakt šiurpią avariją Vytauto bei Stadiono gatvės ir Marijampolės plento sankryžoje patyrusį „VW Passat“, buvo pusmetį trukusios kompleksinės autotechnikų bei teismo medikų ekspertizės išvados. Pats įtariamasis tebetvirtina, kad tragedijos aplinkybių nepamena.

Ne per seniausiai devyniolikos sulaukusiam D.Morkūnui pareikštas įtarimas tąnakt grubiai pažeidus tris Kelių eismo taisykles (KET), kurių visuma tapo tragedijos priežastimi. Nustatyta, kad tąnakt jo kraujyje buvo 0,92 promilės alkoholio (lengvas girtumo laipsnis). Į sankryžą, kurioje kliudytas iš Vokietijos grįžtantis UAB „Vievio transportas“ vilkikas, jo vairuojamas E.Matusevičiaus tėvui priklausantis „VW Passat“ įlėkė degant draudžiamam – raudonam šviesoforo signalui. Automobilis lėkė 96 kilometrų per valandą greičiu, nors gyvenvietėje leistinas tik iki 50-ies kilometrų per valandą greitis.

Tokį greitį nustatė Autotechninių ekspertizių centro specialistai, nors vilkiko vairuotojas tada „Kauno dienai“ teigė, kad į jį atlekiantis lengvasis automobilis turėjo skrieti ne mažesniu kaip 130-150 kilometrų per valandą greičiu. Tačiau su tuo nenorėjo sutikti ir kaip paaiškėjo, buvo teisus, šio folksvageno savininkas Gintaras Matusevičius.

„Kažin ar su šiuo paskutiniu metu tik darbo reikmėms naudotu senuku buvo galima išvystyti didesnį kaip 100 kilometrų per valandą greitį?“ – neslėpė tada savo abejonių per tragediją sūnaus netekęs G.Matusevičius.

Taškus sudėliojo ekspertai

Įtarimas, kad „VW Passat“ įvažiavo į sankryžą degant raudonam šviesoforo signalui, pateiktas tik remiantis vilkiko vairuotojo parodymais. Daugiau jokių šios tragedijos, įvykusios apie pirmą valandą nakties, liudytojų nėra.

Pirmasis automobilis – Kauno apsaugos policijos, kirtęs šią sankryžą po avarijos, pasirodė po poros minučių, kai šviesoforas jau buvo nulaužtas, išvartyti apie dvidešimt penki metrai apsauginės tvorelės, skyrusios pėsčiuosius nuo gatvės važiuojamosios dalies, o pats avariją sukėlęs folksvagenas buvo pakibęs ant vielinės Garliavos vidurinės mokyklos teritoriją juosiančios tvoros.

Apsaugos policijos ekipažas ir iškvietė nelaimės vieton ugniagesius gelbėtojus, greitąją medicinos pagalbą bei kolegas iš Kauno rajono Eismo priežiūros tarnybos. Tačiau tai, kad apsaugininkai pirmieji pasirodė šioje sankryžoje, buvo tapę penu įtarimams, jog folksvageną neva persekiojo policija, todėl jis buvo priverstas lėkti tokiu greičiu, dėl ko ir nesuvaldytas.

Ši prielaida, tiriant tragedijos aplinkybes, paneigta pirmiausiai: atlikus tarnybinį patikrinimą, nustatyta, kad tąnakt Apsaugos policijos ekipažas lėkė per Garliavą dideliu greičiu ir su įjungtu švyturėliu skubėdamas patikrinti, kas atsitiko viename iš saugomų objektų.

Minėtas Apsaugos policijos ekipažas patvirtino šioje byloje ugniagesių gelbėtojų parodymus, kad D.Morkūnas tąnakt ištrauktas iš sumaitoto automobilio vairuotojo pusės. Tačiau pagrindu pareikšti jam įtarimą vairavus šį automobilį buvo ne tai, o jau minėtos kompleksinės ekspertizės, kurią atliko Lietuvos teismo ekspertizių centro specialistai, išvados.

Remdamiesi prieš tai atliktos autotechninės ekspertizės duomenimis, mokslininkai nustatė, kad pagal patirtus sužalojimus avarijos metu prie automobilio vairo sėdėjo D.Morkūnas.

Sutriko ne visų atmintis

Tiriant šios neeilinės tragedijos aplinkybes buvo atliktos net šešios ekspertizės. Nieko tyrimui nedavė tik mikrodalelių ekspertizė, kurios metu tikėtasi, kad mirtininkų ekipažo išsidėstymą automobilyje pavyks nustatyti pagal paimtus jų vilkėtų drabužių mikropluoštus.

Kaip jau rašyta, nuo pat pirmos dienos, kai tik buvo galima po patirtų traumų jį apklausti, D.Morkūnas tvirtino, kad tragedijos aplinkybių neatsimena. Ir prabėgus beveik metams, jo parodymai liko tokie patys.

Neva, išėjęs iš vakarėlio, tada vykusio pas jo bendrabučio Garliavos S.Lozoraičio gatvėje kaimyną, jis įsėdęs į E.Matusevičiaus tėvo automobilį šalia vairuotojo ir daugiau nieko neprisimena, nes buvo toks neblaivus ir taip norėjo miego, kad netrukus užmigo. Atsigavo tik Kauno apskrities ligoninėje, į kurią buvo pervežtas iš Kauno medicinos universiteto klinikų.

„Įrodyti, kad D.Morkūno atmintis nesutrikusi, neįmanoma“, – įsitikinęs šiam sudėtingam ikiteisminiam tyrimui vadovaujantis Kauno rajono apylinkės prokuratūros prokuroras Edvinas Alosevičius.

Tačiau nešlubuoja liudytojų, mačiusių išvažiuojančiuosius iš vakarėlio automobiliu „VW Passat“ paskutinį kartą gyvus, atmintis. O šie teigia, kad prie vairo tada sėdo D.Morkūnas.

G.Matusevičius taip pat teigia davęs tą vakarą savo sūnui automobilį tik su viena sąlyga – kad jį vairuos jau turintis ir aštuoniolika, ir vairuotojo teises D.Morkūnas. „Nebūčiau davęs aš, pasiimtų kitą“, – neslėpė pašnekovas. Nors po savaitės pilnamečiu turėjęs tapti jo sūnus tądien taip pat buvo išlaikęs vairuotojo teises, G.Matusevičius nuo pat šio sudėtingo tyrimo pradžios buvo įsitikinęs, kad jo sūnus Evaldas tikrai nerizikavo prarasti teisių jų dar negavęs.

Tiesa, D.Morkūno mama tada „Kauno dienai“ taip pat tvirtino: „Aš tikiu, kad automobilį tąnakt vairavo ne mano sūnus, jis niekada nesėsdavo girtas prie vairo. Kaip ir tikiu tuo, kad jis nieko neatsimena“.

Lieka ir neįmintų mįslių

Taip jau buvo lemta, kad mirtininkų ekipažu tapusiu folksvagenu tąnakt iš vakarėlio, kuriame buvo ir degtinės, ir alaus, išvažiavo dvi draugavusios jaunuolių poros: E.Matusevičius su D.Adamonyte ir D.Morkūnas su A.Ramonaite.

Penktuoju šio ekipažo nariu tapo D.Pupeikis, liudytojų teigimu, užsimanęs kokakolos, kurios tąnakt buvo galima gauti tik pernakt dirbančioje degalinėje, esančioje už jaunuolių lemtimi tapusios sankryžos.

Į namus lydėtoms merginoms buvo pakeliui, tačiau jos prie namų neišlipo, o nuvažiavo su visais į mirtį. Kodėl – ar vaikinai jų neišleido, ar merginos pačios dar norėjo pasivažinėti naktį ištuštėjusiomis Garliavos gatvėmis, nebėra ko paklausti: vienintelis gyvas likęs šio ekipažo narys nieko neprisimena.

Šią bylą tikimasi perduoti Kauno rajono apylinkės teismui per artimiausias porą savaičių, t.y. iki tragedijos metinių.

Tiesa, ikiteisminiam tyrimui vadovaujantis prokuroras dar spręs, ar pakanka įrodymų D.Morkūną teisti, nes kaltu jį gali pripažinti tik teismas.

Pagal pateiktą įtarimą D.Morkūnui teoriškai gresia laisvės atėmimas nuo trejų iki dešimties metų. Pasak prokuroro, esant tokiam aukų skaičiui, šiuo atveju laisvės atėmimo bausmė gali būti reali, nors dažnokai pirmą kartą teisiamam dėl žmogaus žūties kaltam vairuotojui skiriamas tik lygtinis laisvės atėmimas.

Žuvusiųjų artimieji linkę atleisti

Jeigu teismas įvyks, jo nuosprendžiui įtakos turės ir žuvusiųjų artimųjų pozicija.

Kol kas nė vieno iš jų tėvai nepateikė šioje byloje civilinio ieškinio. Visų jų pozicija panaši: „Dėl to, kas atsitiko, kalti visi: ir žuvusieji, kad važiavo su išgėrusiu vairuotoju, ir šis, jog sėdo tokios būklės prie vairo“.

Bene sunkiausiai buvo apsispręsti D.Adamonytės mamai Vidutei Adamonienei, prieš aštuonerius metus panašiomis aplinkybėmis netekusiai vyro. Jis žuvo važiuodamas į Vokietiją pirkti automobilių. Tada avarijon patekusį mažąjį autobusiuką taip pat vairavo kaimynas. D.Adamonytės tėvas buvo vienintelis žuvęs per šią avariją, tačiau jo žmona, dalyvavusi Lenkijos teismo posėdyje, kaimynui atleido. Jis buvo nuteistas lygtinai.

„Mano sūnaus jau nebeprikels niekas, – panašiai, kaip ir kitų žuvusiųjų tėvai, šiandien šneka G.Matusevičius. – Kas iš to, kad kaltininką įkišime į kalėjimą? Ir ką iš jo galima prisiteisti, pateikus civilinį ieškinį?“

Tačiau teisėsaugininkai tikina prieš pat bylos, kurią sudaro du tomai, atidavimą į teismą dar kartą klaus, ar žuvusiųjų artimieji nepakeitė savo nuomonės dėl ieškinio.

Kai kas iš jų ir vakar dienraštį tikino, kad jiems būtų ramiau, jeigu iš D.Morkūno būtų kokiai porai metų atimtos vairuotojo teisės. Neva jis ir toliau laksto automobiliu po gyvenvietę. Tačiau ikiteisminį tyrimą atliekantys pareigūnai vakar dienraštį patikino, kad tai gali padaryti tik teismas, vairuotojo teisių atėmimą traktuodamas kaip nuosprendžio dalį.

Greta Čižinauskaitė

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Justicija su žyma , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.