Gyvūnai iš numylėtinių virsta kankiniais

Šią savaitę Rokiškio valstybinės maisto ir veterinarijos tarnyboje buvo apsigyvenęs neįprastas įnamis.

Užėjusių lankytojų žvilgsnį traukė po patalpas laisvai vaikštinėjanti graži dalmatino kalytė.

Buvo matyti, kad čia ji jautėsi kaip namie – užėjusi į kabinetus uostinėjo ant stalų į segtuvus sukrautus popierius, koridoriuje susirado sau jaukią vietelę poilsiui.

Darbuotojai kalytę spėjo pamilti – visi ją kalbino, glostinėjo, iš namų atnešdavo ir gardesnį kąsnį.

Nakčiai šunelį į namus parsivesdavo gydytojas epizoologas Vydas Puidokas. Jis vienintelis iš tarnybos darbuotojų turėjo sąlygas priglausti dar nė metų nesulaukusią dalmatinų veislės kalytę, kol atsilieps jos šeimininkai.

Atsiimti neskubėjo

Apie mieste besiblaškantį gyvūną veterinarijos gydytojai, gyvūnų gerovės inspektorei Editai Jončienei pirmadienį, apie 10 valandą ryto, pranešė rokiškėnai.

Kadangi Rokiškyje nėra laikinos gyvūnų prieglaudos, o žiemą trumpakailio šunelio lauke palikti negalima, teko jį priglausti veterinarijos tarnybos patalpose.

Antradienio rytą atsiliepė dingusios kalytės šeimininkai, tačiau susigrąžinti savo gražuolės augintinės neskubėjo.

„Jie pasakė, kad netyčia iš namų išbėgusį ir atgal kelio neberadusį šunį pasiims tik tuo atveju, jei neatsiras norinčių jį globoti. Esą nelabai turi galimybių ir lėšų šunelį prižiūrėti”, – atsainų dalmatino kalės Dinos šeimininkų požiūrį atskleidė E.Jončienė.

Užsimanė pasipelnyti

Tačiau antradienį veterinarė Diną jiems nuvežė pati.

Gyvūnų gerovės inspektorė buvusi priblokšta išgirdusi, kad šeimininkams šuo nebereikalingas ir jie norėtų jį parduoti už 200 litų.

„Nors dalmatinę pasiimti pageidavo labai daug žmonių, šeimininkų noras pasipelnyti iš jiems nebereikalingo augintinio man pasirodė bjaurus”, – sakė E.Jončienė.

Inspektorė Dinos šeimininkams paaiškino, kad jie turėtų galvoti ne apie pasipelnyjimą, o apie baudą, kurią gali gauti už, kaip paaiškėjo, ne pirmą kartą iš namų išbėgančio šuns nepriežiūrą.

Kalytės savininkai vakar paskambino E.Jončienei ir pasakė už šunį trokštamą gauti sumą sumažinę iki 50 litų.

E.Jončienė „Panevėžio rytui” sakė pasirūpinsianti, kad Dina apsigyventų pas ją tikrai mylėsiančius žmones.

Išmeta ir sprunka

Gyvūnų gerovės inspektorė sakė neretai susidurianti su žmonėmis, kurie, pasiėmę auginti kokį nors gyvūną, šiam užaugus ir iš mielo mažylio tapus suaugusiu, bet vis tiek daug dėmesio reikalaujančiu augintiniu, ieško bet kokių būdų juo atsikratyti.

„Prisimenu kai kuriuos žmonių beširdiškumo atvejus, kai nebereikalingi gyvūnai automobiliais buvo atvežami ir tiesiog išmetami prie tarnybos pastato. Taip savo augintinių atsikratę šeimininkai stengdavosi kuo greičiau sprukti”, – pasakojo E.Jončienė.

Laukė grįžtant šeimininko

Ketvirtus metus inspektore, atsakinga už gyvūnų gerovę, dirbanti E.Jončienė sakė mačiusi ne tik tokių vaizdų, bet ir kur kas labiau šokiruojančių gyvūnų kankinimo atvejų.

„Kartą tarnybiniu automobiliu atvyko vyriškis, atsivežė gražią aviganio kalę. Įėjęs į mano kabinetą pareiškė pageidaująs, kad ji būtų užmigdyta. Atsakiau, kad eutanazijos paslaugų neteikiame”, – pasakojo veterinarijos gydytoja.

Išrėžęs, kad vis vien šunimi atsikratys, nes nebeturįs iš ko jį šerti, vyriškis augintinį pavedėjo kiek atokiau nuo tarnybos pastato ir paleido, o pats išvažiavo automobiliu, kuriame jo laukė draugai.

Anot E.Jončienės, šeimininko paliktu šunimi teko rūpintis ir jį šerti tarnybos darbuotojams.

Tačiau skaudžiausia jiems buvo stebėti, kaip pririšama nesileidusi aviganė kasdien atbėgdavo į automobilių stovėjimo aikštelę ir dairydavosi, ar jos pasiimti neatvažiuos šeimininkas.

Po kurio laiko šuo žuvo po pravažiuojančio automobilio ratais.

Augintinį pakorė iš keršto kaimynei

E.Jončienė sakė vykstanti patikrinti kiekvieno, net ir anoniminio telefoninio pranešimo apie galimai kankinamus gyvūnus.

„Kartą gavome žinią apie badu marinamą šunį Suvainiškio kaime. Nuvykę ten išvydome siaubingą vaizdą: šuo buvo taip perkaręs, kad pagal jo išsišovusius kaulus buvo galima mokytis gyvūnų anatomijos”, – pasakojo veterinarijos gydytoja.

Tąkart buvo išsiaiškinta, kad asocialiai gyvenantis šuns šeimininkas savo gyvūnu pasirūpinti nesugebės.

Nuspręsta, kad Pandėlio seniūnija, kurios teritorijoje yra Suvainiškio kaimas, šuns priežiūrai skirs 100 litų.

Pinigai buvo patikėti gyvūnu pasirūpinti pažadėjusiai ir anksčiau kartkartėmis jį pašerdavusiai šuns šeimininko kaimynei.

E.Jončienė buvo sukrėsta sužinojusi, kad gyvūną badu marinęs jo šeimininkas taip supyko, kad pinigai šuns priežiūrai buvo patikėti ne jam, o kaimynei, kad po kelių dienų savo augintinį pakorė.

Geraširdiškumas apkarsta

E.Jončienės ne kartą buvo kviečiama pasirūpinti į miestą priklydusiais gandrais, drąsiai vaikštinėjančiais palei gyvenamuosius namus.

Gyvūnų gerovės inspektorė sakė spėjanti, kad šie paukščiai būna užauginti žmonių.

„Kartais žmonės paima iš lizdo gandrų išmestus jauniklius, juos užaugina. Vėliau noras rūpintis paukščiais atvėsta ir jais tiesiog atsikratoma”, – spėja veterinarijos gydytoja.

Žmonės nepagalvoja, kad pasiimdami globoti gandriukus ar kitus laukinius gyvūnus daro jiems meškos paslaugą. Pripratę prie žmonių patys išgyventi jie nebesugeba.

„Kartą į tarnybą parsivežiau gandrą, kurio viena koja buvo nukirsta. Ligotą, tačiau žmonių visai nesibaidžiusį paukštį priglaudėme vienos tarnybos darbuotojos ūkiniame pastate, kur jis dėl patirtos traumos neilgai teišgyveno”, – dar vieną skaudų atvejį prisiminė veterinarė.

Kankino badu ir šalčiu

Tačiau patį baisiausią per savo darbo praktiką įvykį E.Jončienė sako patyrusi prieš keletą savaičių, per pačius speigus.

Gavusi anoniminį pranešimą, kad jau daugiau kaip 10 dienų baubia be priežiūros palikti vienos nežinia kur girtaujančios Obelių kaimo gyventojos gyvuliai, inspektorė nuvyko nurodytu adresu.

Tai, ką ji kartu su seniūnu tvarte išvydo, sunku nusakyti žodžiais. Veršiukas iš bado buvo jau nudvėsęs, o dvi karvės, keturi jaučiai ir dvi kiaulės taip nusilpusios, kad vos begalėjo išleisti kokius nors garsus.

Tąkart už gyvūnų nepriežiūrą šeimininkė buvo nubausta 50 litų bauda.

„Kaskart, kai išgirstu užuominų, kad vertėtų labiau rūpintis žmonių, o ne gyvūnų gerove, prisimenu tuos nukankintus obelietės gyvulius.

Žmogus visuomet turi galimybę eiti ir prašyti pagalbos, neretai jo gyvenimas – jo paties valioje. Tuo tarpu skriaudžiami gyvūnai negali prisikviesti pagalbos. Jų likimas – žmonių valioje”, – įsitikinusi E.Jončienė.

Diana Makšmienė

„Panevėžio rytas”