Apie Turkiją, kaip ir daugelį kitų šalių, išgirstame, kai ten kas nors nutinka, ypač jei tai gali paliesti mus. Pastarojo mėnesio žinia – paukščių gripas, kita – kad paskutinėmis kovo dienomis Zokniuose nutūps Turkijos naikintuvai.
Tačiau kasdienio dėmesio neprikaustantis procesas vyksta nuosekliai – Turkija artėja prie Europos Sąjungos.
Apie tai su Lietuvos ambasadoriumi Turkijoje Vytautu NAUDUŽU (jis atstovauja mūsų šaliai ir Azerbaidžane, Uzbekistane bei Irano Islamo Respublikoje) kalbėjosi žurnalistas Osvaldas Aleksa.
– Per Turkiją žengia paukščių gripas. Galbūt jis atsėlins ir pas mus, kai parskris pietuose žiemoję paukščiai. Kaip tai atrodo iš arti, kasdieniame gyvenime?
– Panikos Turkijoje nėra, kaip ir gretimose šalyse, tačiau nerimas akivaizdus. Miestuose pavojų primena negyvi balandžiai, jie naikinami planingai. Sumažėjo paukštienos paklausa. Ši mėsa dingo iš didžiųjų prekybos tinklų, ja draudžiama prekiauti ir turgavietėse.
Tiesa, kalnuose gyvenantys žmonės įsitikinę, kad jų paukščiai sveiki, todėl nelabai linkę naikinti naminių sparnuočių. Kadangi šiandien paukščių gripas Turkijoje yra problema numeris vienas, jai spręsti pasitelkti ir kariuomenės daliniai, ir municipalinė valdžia. Sausio viduryje buvo apie dvi dešimtis susirgusių žmonių; kalbama, kad gali būti užsikrėtusių karių, tvarkiusių ligos židinius.
Jei paukščių gripo nepavyks sutramdyti, tai skaudžiai atsilieps turizmui. 2004 metais Turkiją aplankė 15 mln. turistų, jie paliko šalyje maždaug 15 mlrd. dolerių. 2005-aisiais atvykėlių buvo 20 milijonų. Turizmo agentūros daro didžiules nuolaidas. Per Liuksemburgo televiziją siūlomos ekskursijos į Turkijos pietus: savaitė poilsio penkių žvaigždučių viešbutyje, įskaitant maitinimą ir kelionę, kainuoja 108 eurus (373 litus)…
– O problema numeris du – narystė Europos Sąjungoje? Praėjusį lapkritį Europos Komisija paskelbė Turkijai pagrindines užduotis: trumpalaikius prioritetus, įgyvendintinus per 1-2 metus, ir vidutinės trukmės, numatytus 3-4 metams. Kokia Turkijos starto pozicija?
– Galima pasakyti taip: nuo tada, kai šalis tapo respublika, pagrindinis jos tikslas yra narystė Europos Sąjungoje. Viskas skirta šitai strateginei užduočiai spręsti. Į ES norinti įstoti valstybė privalo turėti tam tikrą politinį, ekonominį ir demokratijos statusą.
Tai, kad Turkijos ekonomika kyla, akivaizdžiai matyti. Abejoju, ar kurioje nors Europos šalyje vienu metu būtų statoma tiek penkių žvaigždučių viešbučių. Mažėja infliacija, sparčiai didėja užsienio investicijos. 2004-aisiais jų buvo tiek, kiek per ankstesnį dešimtmetį. 2005-aisiais investicijos padidėjo dar pusantro karto. Praėjusiais metais Turkijai suteiktas laisvos rinkos statusas. Šalis turi stiprų politinį elitą, naudojasi ekspertų parama tiek iš senbuvių ES narių, tiek iš naujųjų, tarp jų ir iš Lietuvos.
– Tad kaip turkai nusiteikę derėtis?
– Įsivaizduokime Europos Sąjungą kaip krepšinio komandą. Mums žaidžiant ateina jaunuolis ledo ritulininko uniforma ir sako: „Vyrai, norėčiau prisidėti prie jūsų komandos”. Mes sakome: „Kodėl ne, tik persirenk”. O šis: „Tai jūs visi persirenkite”. Subtilus momentas – kai sakome: „Derybos su Europos Sąjunga”, nėra kalbos apie jokias derybas.
Eismas tik vienos krypties. Arba paisai krepšinio taisyklių, arba ieškai ledo ritulio klubo. Derybų dėl to negali būti. ES žaidimo taisyklės yra dvi: Kopenhagos kriterijai (žmogaus teisės, demokratija ir t. t.) ir „Acquis humanitaire” reikalavimai 35 skyriams.
Turkijai vieni sunkiausiai suderinamų skyrių, atrodo, bus žemės ūkis, aplinkosauga ir energetika. Prieš atidarant bet kurį skyrių privaloma peržiūra: kokia ES pozicija, kaip ją vertina Turkija ir kaip tai galima suderinti. Jau vyko septynių skyrių peržiūros. Skyrių atidarymas ir uždarymas – susitarimo reikalas, nes šalis kandidatė gali prašyti pereinamųjų laikotarpių.
Turkijos teritorija didelė (kaip pusantros Prancūzijos), gyventojų sparčiai gausėja, viskam neužtenka resursų. Pritarčiau vienam aukštam ES pareigūnui, kuris yra pasakęs: „Jei į ES būtų priimamas Stambulas, ar Ankarą, Izmirą, Bursą, Antaliją būtų galima priimti po kelerių metų?” Juk priimami ne atskiri miestai, o visa šalis, kurioje – daugybė įvairaus lygio skirtumų.
– Ar Turkijai toli iki Kopenhagos kriterijų?
– Ji yra kelio pradžioje. Žmogaus teisės, demokratija kelia daug klausimų, kuriuos Turkija turi spręsti. Ir sprendžia: daro Konstitucijos pataisas, keičia įstatymus.
Bet štai asmens dokumentas. Lietuvoje įrašomas asmens kodas, pavardė, vardas, gimimo metai – ir viskas. Turko dokumente dar nurodomas tikėjimas. Atrodytų, nekaltas dalykas. Kuo čia dėta valstybė? Ji akivaizdžiai pažeidžia žmogaus teises. Jeigu turkas nenori, kad būtų įrašytas tikėjimas, jis turi kreiptis į teismą.
Per vieną ES ir Turkijos žurnalistų susitikimą sakiau, jog būdamas ekonomistas anksčiau maniau, kad visuomenės variklis yra ekonominiai interesai, pelno siekis ir kad būtent tai lemia visuomenės vystymąsi. Esmė ne čia. Žmogaus teisės – štai kas yra variklis. Jei žmogus laisvas, jis gali ir pelno siekti, jeigu nėra laisvas, tas pelno siekis – ne daugiau nei teorinio pobūdžio. Jį gali apkarpyti valstybė, gali sumalti į šipulius.
Dar pasitaiko atvejų, kai žmonėms neleidžiama sakyti tai, ką jie norėtų. Ypač jei kalbama apie jautrius Turkijai klausimus – istorinių įvykių vertinimą. Rašytojas Orhanas Pamukas, priminęs armėnų žudynes 1915 metais, laikomas tautos interesų išdaviku. Nereikėjo nieko nė organizuoti, kad jį, einantį į teismo salę, apmėtytų kiaušiniais, pomidorais. Turkas gali laisvai kalbėti tik kai kuriomis temomis.
Bet Turkija, kaip jau minėjau, sparčiai keičiasi.
– Lietuva, kaip ir visa Europa, sensta. O Turkija – jauna. Jos ambasadorė Lietuvoje Kadriye Sanivar Kizildeli teigė, jog 40 proc. dabartinių turkų dar neturi 15 metų, 72 proc. – nesulaukę 35 metų, o natūralus prieauglis – 2,3 procento. Ar Turkijai tapus ES nare jos neužlietų imigrantų banga, kuri galėtų atsiristi ir iki Lietuvos?
– Demografai prognozuoja, jog Turkijos gyventojų daugės maždaug iki 2050 metų ir pasieks 95 milijonus. Paskui jų ims mažėti. Ne dėl emigracijos į Europą, o todėl, kad demografinis modelis taps vis panašesnis į europiečių. Pasiturinčių turkų šeimos jau šiandien turi ne po penkis vaikus, bet po vieną, kaip Lietuvoje.
Žmonės emigruoja ten, kur tikisi aukštesnio gyvenimo lygio, tad Lietuva ir kitos naujos ES valstybės netaps traukos centrais. Europa gali pasinaudoti imigrantų banga iš vienos ar kitos šalies, bet tik ribotą laiką. Kad ir koks būtų emigrantų skaičiaus, ji „pasmerkta” didinti darbo našumą, plėtoti technologijas, kurti žinių visuomenę. Žodžiu, Europa turės spręsti problemas savo jėgomis. Matyt, pamažu bus atitolinama pensinio amžiaus riba.
Pabaigoje norėčiau tarti keletą žodžių apie lietuvių ir turkų santykius. Šiandien esame jų interesų lauke, nes Lietuvos balsas svarbus. Tas balsas, pozityvus ar negatyvus, gali būti pareikštas įvairiais klausimais – finansų, struktūrinių fondų, paramos, ekspertizių, o ką jau kalbėti apie tolumoje brėkštančią narystę.
Norėčiau priminti porą dalykų, dėl kurių turėtume būti dėkingi Turkijai, – ne tik dėl būsimos Baltijos padangės apsaugos ir paramos siekiant narystės NATO. Turkija niekada nepripažino Lietuvos okupacijos 1940 metais, dar daugiau – nepripažino pirmojo Lenkijos ir Lietuvos karalystės padalijimo. Visą laiką buvo skelbiama, kad Lenkijos ir Lietuvos ambasadorius pakeliui į Stambulą. Na, gal pasiklydo kelyje… Tad Turkija dar nuo anų laikų mums draugiška.