Per šalčius Varėnoje buvo minus 33. Meteorologai prognozavo iki 30. Prognozės visada paklaidingos, tačiau – kaip ir politikoj – su polinkiu į geresnę pusę. Tik – skirtingai nei nekontroliuojamo „Litesko” užšaldytą žemaičių sostinę – tas neprognozuotas šaltelis šilinius dzūkus užklojo tokiais šerkšnais, kad ekskursijos rengėjai, jeigu jie būtų bent kiek mažiau godūs, bent kiek geriau suprastų, kas yra lietuviškas grožis ir ką – jeigu jau viskas parduodama – galima paimti ir iš jo, būtų organizavę ekskursijas specialiai dzūkiškai žiemai prieš nustebusias miestiečių akis atverti.
Deja, nei iš sostinės, nei iš buvusios laikinosios sostinės, nei iš uostamiesčio Žiūrų, Margionių, Grybaulios, Marcinkonių, Kabelių, Kašėtų, deja, deja, nematyti…
Skirsto Varėnos savivaldybės taryba rajono biudžeto pinigėlius, dalija ir perdalija, seikėdama net ne litus, o ir ne centus – kad kam nebūtų per daug, kad ko nenuskriaudus, kad viską atsiminus, kas kam kada žadėta. Sukasi meras, laksto direktorius, varsto ministerijų, žinybų duris, pas save kasmetines Grybų šventes rengia, ne tik valstybės galvas, bet ir kitašalius pasiuntinius susikviesdami, kaip galėdami Dzūkijos vardą reikšmina. Pamažu pamažu kultūros centrus renovuodami, mokyklas, kiek jų dar lieka, šiltindami, kompiuterizuodami. Biblioteką, kokios nerasi jokiam kitam rajone, pasistatydami – gaudo ateitį, kad ne visa pro šalį praeitų, Lietuvos taip ir nepalietus.
Bet kaimai, nagi ir visur Lietuvoj, tolsta į praeitį. Ant nebūties slenksčio nuostabioji Tado Ivanausko išgarsinta, Vinco Gaidžio aprašyta Musteika. Pamažu traukiasi Kabeliai. Margioniečiai vienas po kito parduoda sodybas ir greitai, ko gero, „naujadzūkių” čia bus daugiau nei pačių šilinių dzūkų. Visur panašiai. Anas va numirė, tie miestan karšti persikėlė, tas baigia prasigerti. Dar gerai, kad langų lentom neužkala, kaip palatvy, palei Nemunėlį, kur net švedai ar vokiečiai pirktis nenori. Nors kas juos ten žino. Vaikai? Vaikų kiti keliai.
Nors užfiksuoti galėtume, kalbamės su nacionalinio parko žmonėmis. Jie mėgina. Mėgina į knygas sudėti, vaizdo įrašus padaryti, bet visa tai tokie nedideli judesiai, palyginti su nykimo mastu, kad baisu ką nors ir sakyti, kad neįžeistum šitų žmonių, savo gyvenimus atidavusių etnologijai, gamtotyrai. Jie iš paskutiniųjų stengiasi sugauti bent lašą kažkur kaip debesys praskrendančių europinigų: paraiškos programoms tokio sudėtingos, kad tuo turi užsiimti specialios firmos, ir tu gausi ar negausi finansavimą, tarkim, unikaliam Margionių klojimo teatrui, o firma net nesėkmės atveju iš nacionalinio parko „savo” kelis tūkstančius pasiims. Tokia „išgyvenimo tvarka” – laimi išradingesnis, apsukresnis, stipresnis. Deja, ant dar storesnio, negu tarybmečiu biurokratinio pamato. Valdžiai mūsų nėra.
Ką reiškia televizijos praėjusio pirmadienio šou, kuriame pagaliau aukščiausio rango politikų pripažinta, kad demokratiją mes jau sunaikinom? Nieko, sako man. Mums seniai vienas ir tas pats. Buvo metas, kai tikėjom. Nebetikim niekuo. Ateina visai nauji laikai – pinigų laikai. Galima būtų kaip gyvą muziejinę atrakciją į ateitį nuvest mūsų audimo, duonos kepimo, bitininkavimo tradicijas. Bet žmonės miršta ir viską nusineša. Nerūpi tai jaunimui, nerūpi tai valdžiai, o tie, kuriems rūpi, neturi lėšų ir patys visko neaprėpia.
Po šalčių stojęs atlydys pušynus prislėgė dulksnota migla. Kad nenusiristum, net asfaltuotais miškų keliais geriau važiuoti 50-60 km per valandą. Kaimai žiemą užsimerkia anksti. Nes ir žiemą keltis reikia anksti, kad neišgriūtum iš grybautės nustatyto bioritmo.
Ne tik iš Vilniaus Margionių, ir iš Margionių Vilniaus nematyti. Tik Varėna.
Romualdas Ozolas