Kur eina Lietuva? kur eina Europa? Visi vėl abejoja, neturi aiškios nuomonės ir krypties.
Praėjęs savaitgalis tautinės krypties politologams-lopatologams buvo neramus.
Visų pirma, visiškai neaišku, ar prezidentas laikysis Raimundo Lopatos instrukcijų dėl Viktoro Uspaskicho. Prezidentui buvo paliepta pašalinti jį iš valdžios nesilaikant jokių demokratinių procedūrų, t.y. staigiai. Tačiau, užuot taip ir pasielgęs, prezidentas pasakė paskelbsiąs „bendrą vertinimą”. Kur išgaravo apkaltos laikų susiklausymas ir vienybė?
Antra priežastis politologams nerimauti – prancūzai, kurie susigalvojo priežasčių nekurti „Jungtinių Europos Valstijų” ir balsuoti prieš Europos Konstituciją.
Ar tokiomis sąlygomis politologas (ypač tas, kuris yra lopatologinės krypties) gali aiškiai mąstyti?! Juk susidrumstė abu lopatologinės gerovės šaltiniai. Pirmasis – posovietinės politikos kasdienybės komentarai, kurių tikslas yra išaiškinti tautai, kodėl valdžią turi turėti tie, kurie ją turi, ir kodėl beveik viskas, ką daro valdžia, yra teisinga.
Daug metų tie samprotavimai buvo lopatologijos stuburkaulis. Juk tenka ne tik paaiškinti, kodėl valdžia yra teisi, bet ir atskleisti, kodėl blogi yra visi tie, kurie nori valdžią iš valdančiųjų paveržti. Politologams netgi tenka susiremti su Konstitucija, kuri klaidingai nurodo, jog tauta – mūsų valstybės suverenas. Tik tada paaiškėja, kodėl tautos balsas įskaitomas tik vienu atveju: kai ji renka politologų palaimintus kandidatus.
Kitas politologų pragyvenimo šaltinis – Europos fondukai, kurie moka lopatologams ne tiek už mokslo pasiekimus, kiek už aborigenų indoktrinavimą vadinamosiomis europinėmis vertybėmis. Indoktrinavimas buvo toks vaisingas, kad ir euroreferendume, ir už Europos Konstituciją tiek tauta, tiek valdžia vienbalsiai nubalsavo nė nesužinoję, už ką kelia rankas. Balsavo tik todėl, kad politologai pasakė: „Taip reikia”.
Nuo tokios įtakos gali apsvaigti galva. Tačiau praėjusios savaitės pabaigoje lopatologų sėkmės istorija ėmė strigti. Vidaus politikos fronte iškilo grėsmė, kad grius ne tas, kuris turėtų griūti. „Abonentas”, o ne V. Uspaskichas. Vardan švento tikslo – paskandinti neskęstantį Kėdainių caraitį – R. Lopata netgi ryžosi išdavystei. Pakabino V. Uspaskichui ant kaklo „abonentą” – vietoje girnapusės. Kokia desperacija! Aukoja saviškį, kad apgintų valdžią nuo prašalaičio…
Juk „abonentas” buvo lopatininkų sąjungininkas rengiant įsimintinas tualetinio popieriaus atakas prie Prezidentūros, kurioje buvo įsitaisiusi ankstesnė „grėsmė nacionaliniam saugumui”. O dabar politologai jį patį leidžia pilvu aukštyn Nerimi. Gerai, kad tikslas – kilnus.
Tačiau Valdas Adamkus nepaiso lopatologinių kančių ir aukų. Jis delsia ir kankina politologus, kaip tie prancūzai, kurie savo abejonėmis dėl Europos Konstitucijos paliks mūsų ekspertus kvailio vietoje. Juk kokia čia didžioji Europos idėja, jeigu ja abejoja viena galingiausių žemyno nacijų?
Rūta Grinevičiūtė