Nuo gegužės 1 dienos šešiskart Lietuvos čempionę Kauno FBK „Kaunas” komandą treniruoja 55 metų maskvietis Aleksandras Piskariovas. Kaip „Kauno” strategui sekasi įgyvendinti savąjį futbolo supratimą, su kokiomis problemomis jis susiduria, ar gerai jaučiasi Lietuvoje? „Kauno dienoje” – interviu su A.Piskariovu.
Rezultatų teks palaukti
– „Kaunas” Jus pakvietė jau įpusėjus Lietuvos futbolo A lygos čempionato pirmajam ratui. Kauniečiai buvo prastai pradėję sezoną. Ar iš karto sutikote tapti komandos vyriausiuoju treneriu?
– Apsisprendžiau tik po svarstymų ir dvejonių. Tam buvo priežasčių, kurių nenoriu minėti. Vis dėlto sutikau treniruoti „Kauną”, nes negaliu žmonėms pasakyti „ne”. Žinojau, kad bus nelengva. Labai sunku vadovauti komandai, kurią komplektavo ir rengė kitas treneris. Būtina kelti ekipos meistriškumą, bet tam reikia laiko. Tačiau rezultato reikalaujama tuojau pat. Tai neįmanoma.
– Prieš atvykdamas galvojote, kad Lietuvos čempionų klubas stipresnis, silpnesnis ar toks, koks yra?
– Mačiau „Kauną” praėjusiais metais, man jis patiko. Tada mano treniruojama Minsko „MTZ-Ripo” ekipa su kauniečiais žaidė draugiškas rungtynes. Vėliau stebėjau „Kauno” varžybas išvykoje su Stokholmo „Djurgarden”. Lietuvos čempionai paliko geros, mobilios komandos įspūdį.
Sulaukęs kvietimo treniruoti „Kauną”, pasiteiravau, ar liko tie patys vaikinai. Man pasakė, kad viskas bus normaliai. Tačiau situacija šiek tiek kitokia.
– Kai Jūs atvykote į Lietuvą, klubo vadovai tiesiai šviesiai pareiškė, kad komanda turi laimėti šalies pirmenybių aukso medalius, o UEFA Čempionų lygos atrankos turnyre įveikti du etapus. Tikite, kad tikslai įvykdomi, jei sutikote dirbti?
– Tikslus įgyvendinti galima, bet tai nepaprastai sunku. Reikia iki galo sukomplektuoti komandą. Yra grandžių, kurias būtina sustiprinti. Dabar didžiausia problema – laikas. Tam, kad ekipa įgytų gerą sportinę formą, reikia pusantro mėnesio.
Tikėjosi klubo vadovų nepasitenkinimo
– Artėja į pabaigą Lietuvos pirmenybių antrasis ratas. „Kaunas” nuo lyderio Panevėžio „Ekrano” gerokai atsilieka. Kaip vertinate auklėtinių galimybes aplenkti panevėžiečius?
– „Kauną” treniruoju pusantro mėnesio, nuo gegužės 1 dienos. Jau gegužės 3 d. reikėjo žaisti varžybas. Ir taip kas keletą dienų iki gegužės vidurio. Vėliau čempionate buvo pertrauka. Maniau, kad per ją kažką naudingo nuveiksiu. Tačiau daugelis žaidėjų išvyko į Lietuvos rinktinės treniruočių stovyklą, aš galėjau dirbti tik su grupe futbolininkų. Vėliau, po intensyvių treniruočių, žaidėjams skaudėjo kojas, jie jautė nuovargį, todėl savo aikštėje dvejas rungtynes baigė be įvarčių.
Situacija tokia: viską palikti po senovei ir toliau žaisti taip, kaip komanda moka, arba mėginti kelti futbolininkų funkcinį pasirengimą. Tačiau tai labai sudėtinga. Kai savo aikštėje du mačus sužaidėme lygiosiomis, žiūrovai pradėjo švilpti. Aš supratau, kad taip atsitiks, klubo vadovai reikš nepasitenkinimą, nes jiems rezultatų reikia tuojau pat. Bet realybė kitokia. Galima pakviesti Nevio Skalą ar Otą Rehagelį, bet ir jie pasakys: duokite du mėnesius.
– Per pastaruosius šešerius metus „Kaunas” šalies pirmenybėse per sezoną pralaimėdavo po 2-3 kartus, o 1999-aisiais patyrė vos vieną nesėkmę. Šiemet kauniečiai jau pirmajame rate varžovų pranašumą pripažino triskart. Kokia dabartinės komandos didžiausia problema?
– Pagrindinė problema – komandos komplektavimas ir jos parengimas.
Norėtų permainų
– Kaip reagavote, kai dalis žiūrovų, nepatenkintų rezultatu 0:0 su „Šiauliais” ir „Vilniumi”, šaukė, kad Jūs turėtumėte palikti „Kauną”?
– Visiems skaudu girdėti tokius žodžius. Taip gali šaukti ir Maskvoje, ir bet kuriame kitame mieste. Jei žmonės normalūs, jie pagalvos, ką skanduoti. Tačiau nemąstantys žiūrovai gali šūkauti bet ką.
– Kurie „Kauno” žaidėjai Jums palieka geriausią įspūdį?
– Visi vaikinai neblogi, visi stengiasi. Bet sudėtį reikia stiprinti. Mūsų vartininkai abu geri – ir Eduardas Kurskis, ir Šarūnas Kilijonas. Tačiau pagrindinės sudėties žaidėjų skaičius yra ribotas, trijų lygiaverčių keitimų kiekvieną kartą atlikti negalime, nes vieni vaikinai būna traumuoti, kiti ne pačios geriausios formos.
– Nuo liepos 1 dienos bus galima registruoti naujus žaidėjus. Kokios permainos bus komandoje?
– Nežinau. Tačiau norėčiau permainų. Štai dešinėje aikštės pusėje rungtyniauja Giedrius Barevičius, kuris yra kairiakojis. Jis neturėtų rungtyniauti šioje pozicijoje, bet Giedriui tenka tai daryti. Akivaizdu, kad šią poziciją reikia stiprinti geru futbolininku, jei norime pasiekti pageidaujamą rezultatą.
„Kaune” – didesni reikalavimai
– Prieš šešerius metus treniravote Šiaulių „Karedą”. Kas per tą laiką pasikeitė Lietuvos futbole? Matote progresą?
– Lyderių meistriškumas nepadidėjo, tačiau pasitempė žemesnes vietas užimančios komandos. Jos surado galimybių išvykti į treniruočių stovyklas užsienyje. Pagerėjo klubų organizacinis darbas.
– Ką pavadintumėte geriausiu mūsų šalies čempionato žaidėju?
– Per mažai mačiau varžybų, kad galėčiau teisingai įvertinti. Per Baltijos taurės varžybas mačiau Lietuvos rinktinę, sudarytą iš A lygos žaidėjų. Mačo pradžioje aštriai žaidė klaipėdietis Aivaras Laurišas, tačiau vėliau jis buvo nepastebimas. Tikriausiai puolėjas nėra gerai pasirengęs fiziškai.
– Kokie Jūsų santykiai su kitų A lygos ekipų treneriais?
– Gyvenu uždarai, pažįstu savo komandą, jos trenerius, o su kitų klubų strategais bendrauti netenka. Su niekuo nekonfliktuoju. Kuo mes, treneriai, galime nepasidalyti? Nedėkinga mūsų profesija. Laimėjai varžybas – puiku, gyveni tris dienas. Pralaimėjai, ant tavęs visi spjaudo, kiekvienas pro šalį prabėgantis šuo stengiasi apdergti.
– Praėjusį sezoną treniravote Minsko „MTZ-Ripo” ekipą. Ar skyrėsi darbo sąlygos Minske ir Kaune?
– Minske buvo ramiau, virš manęs nekabojo Damoklo kardas. Ten nejutau spaudimo. Dabar yra didesnė atsakomybė, didesni reikalavimai.
Treniravo SSRS jaunimo rinktinę
– Kaip įsikūrėte Kaune, kaip čia jaučiatės?
– Su žmona gyvenu „Žaliakalnio” viešbutyje. Artimiausiu metu klubas turėtų suteikti butą. Po truputį pradedu pažinti miestą, nes dažnai vaikštau, ypač po centrą. Laisvės alėja perėjau bent 150 kartų.
– Ką galite pasakyti lietuviškai, juk per savo pirmąją spaudos konferenciją pajuokavote, kad sezono pabaigoje rungtynes komentuosite lietuviškai?
– Pasakyti dar nieko negaliu. Aš kaip tas šuo, žiūriu, šį tą suprantu, bet pasakyti negaliu.
– Papasakokite apie savo sportinę karjerą.
– Pradėjau žaisti Ivanovo „Tekstilčik” komandoje, netrukus buvau pakviestas į SSRS jaunimo rinktinę, Rusijos rinktinę. Su jaunimo komanda Europos čempionate iškovojome antrąją vietą. Penkerius metus vilkėjau Maskvos „Spartak” marškinėlius. Kai pakvietė į armiją, atstovavau Rostovo ASK komandai. Dar žaidžiau Maskvos „Lokomotiv”.
– Kurioje komandoje debiutavote kaip treneris, su kuria buvo maloniausia dirbti?
– Debiutavau Maskvos „Krasnaja presnia” ekipoje. Pradžioje dirbau antruoju treneriu, netrukus tapau vyriausiuoju. Maloniausia buvo treniruoti SSRS jaunių ir jaunimo rinktines, nes jose žaidė talentingi vaikinai, tapę ir pasaulio čempionais.
Valdas Kasperavičius