Latvijoje laukiama iš Nyderlandų pargabenant SS legiono 15-osios divizijos archyvą
Latviai, tarnavę SS legione, iki šiol vertinami prieštaringai. Daugumai tautiečių jie – kovotojai su bolševizmu, už savo tėvynės nepriklausomybę. Tuo tarpu kiti juos vadina nacių samdiniais.
Legionierių tarnavimas Vokietijai komplikuotas dėl to, kad jų junginys buvo iš dalies pavaldus SS, nacių organizacijai, kurią Niurnbergo tribunolas paskelbė už įstatymo ribų, o jos narius – nusikaltėliais.
Dabar Latvijoje nekantriai laukiama paslaptingos siuntos iš Nyderlandų. Šioje šalyje mįslingomis aplinkybėmis aptiktas SS latvių legiono 15-osios divizijos archyvas.
Įsakymą pasirašė Hitleris
Okupacinei vokiečių valdžiai lojali Latvijos civilinė administracija 1942 metais pasiūlė suburti šimtatūkstantinį junginį, kuris padėtų kautis su bolševikais. Už tai latviai tikėjosi didesnio okupantų palankumo. Pasiūlymą naciai atmetė.
Vėliau, blogėjant situacijai Rytų fronte, vokiečių nuomonė pasikeitė. 1943 metų vasario 10-ąją Berlyne Adolfas Hitleris pasirašė tokio turinio įsakymą: „Įsakau suformuoti latvių savanorių SS legioną. Formuotės rūšis priklausys nuo to, kiek latvių į ją įstos”.
Visi savanoriai, gimę 1914-1924 metais, registravosi į SS legiono 15-ąją diviziją. Iki birželio vidurio buvo suformuoti trys pulkai, kurie sudarė divizijos pagrindą. Vėliau buvo suformuota dar viena divizija – 19-oji.
Naujai iškeptus karius vokiečiai skubėjo permesti į Rytų frontą. 15-osios divizijos vadas R.Bangerskis tam griežtai pasipriešino, motyvuodamas tuo, kad kariai dar nėra tinkamai parengti mūšiams.
Vis dėlto lapkritį ši divizija atsidūrė Rytų fronte, ten legionieriai sėkmingai išlaikė kovos krikštą. Vokiečių vadovybė jais buvo patenkinta.
Ypatinga diena
Legionieriams ypatinga diena buvo 1944-ųjų kovo 16-oji. Latviai tada sustabdė veržlų Raudonosios armijos puolimą jiems patikėtame ruože.
Nuo tada kovo 16-oji minima kaip Latvijos kariuomenės atgimimo diena. Tačiau dėl šios datos minėjimo Latvijoje ir užsienyje sulaužyta daug iečių.
Bet 1944-ųjų viduryje legionieriai vis labiau pratinosi prie minties, kad vokiečiai karą pralaimi. Drausmė legione pašlijo, kariai pradėjo masiškai dezertyruoti. Įpykę vokiečių generolai nusprendė 15-ąją diviziją nuginkluoti, nusiųsti į Rytų Prūsiją ir ten ją performuoti.
Kurį laiką legionieriai kasė fortifikacinius įtvirtinimus. Divizijoje tada buvo maždaug 19 tūkstančių kareivių ir karininkų.
1945 metų sausį 15-oji divizija dar kartą dalyvavo nuožmiuose mūšiuose, šį kartą Rytų Prūsijoje, Pomeranijoje. Čia legionieriai patyrė itin skaudžių nuostolių – jų žuvo beveik 10 tūkstančių.
Didžioji divizijos likučių dalis buvo perkelta į atokų užnugarį. Likę gyvi latviai 1945 balandį pasidavė britų kariams.
Divizijos žvalgybos batalionas paskutinėmis karo dienomis Berlyne saugojo Aviacijos ministeriją, o jo vadas netgi dalyvavo derybose dėl Vokietijos galutinės kapituliacijos.
Nepaisant legiono vadovybės pavienių konfliktų su vermachto generolais, vokiečiai latvių karius vertino ir gerbė.
Valdemaras Vaisas tapo pirmuoju latviu, apdovanotu Geležinio kryžiaus Riterių kryžiumi. Vėliau šį apdovanojimą pelnė dar 15 legionierių.
Legiono karių apykaklių antsiuvus puošė SS atpažinimo ženklai. Vėliau uniformas papuošė latviška simbolika. Ant rankovės buvo nešiojamas ženkliukas su Latvijos nacionaline vėliava ir užrašu „Latvija”.
Netikėtas radinys
Dokumentų apie divizijos kovų kelius išliko mažai. Dėl to nestigo įvairių spekuliacijų.
Ir štai 2002 metais Rygos universiteto profesorius Erikas Jekabsonas sužinojo, kad kolekcionierius, gyvenantis Nyderlanduose, turi 15-osios divizijos archyvą, kurį sutiktų parduoti.
Profesorius su draugu išskubėjo į Nyderlandus. Netrukus latviai padarė išvadą – dokumentai yra tikri, juos reikia pirkti.
Pardavėjas iš pradžių užsiprašė 15 tūkstančių latų (apie 75 tūkstančius litų), bet vėliau apsigalvojo ir kainą padidino iki 65 tūkstančių eurų (maždaug 220 tūkstančių litų). Latvijos valdžia istoriniam radiniui pinigų nepagailėjo.
Profesorius E.Jekabsonas Rygos laikraščio „Telegraf” korespondentui papasakojo, kokiomis aplinkybėmis archyvas buvo surastas. „Medinę, skarda apkaustytą dėžę Berlyne aptiko statybininkai, kasę pusantro metro gylio tranšėją. Visi dokumentai labai gerai išsilaikė. Archyve – penki tūkstančiai lapų. Juose – apdovanotųjų ir sužeistųjų sąrašai, karo dienoraščiai ir žemėlapiai, kiti dokumentai”, – pasakojo profesorius.
„Jeigu būtume nesuskubę, savininkas radinį tikriausiai būtų pradėjęs pardavinėti dalimis, ir archyvas būtų buvęs prarastas”, – pridūrė E.Jekabsonas.
Uždelsto veikimo bomba
15-osios divizijos archyvas gali tapti uždelsto veikimo bomba, teigia „Telegraf”. Niekas nežino, kokių duomenų apie legionierių veiksmus Baltarusijoje ir Rusijoje jame galima rasti.
Bet profesorius E.Jekabsonas garantavo, kad Latvijos įstatymai neleis politikams paslėpti nė mažiausio popierėlio. „Taip, yra įstatymas, ginantis asmens duomenų bazes. Tačiau tarp tų popierių asmens bylų nėra. Archyvą sutvarkius, su juo galės susipažinti kiekvienas norintis. Tai bus jau pavasarį”, – sakė jis.
Profesorius priminė, kad 1944 metais 15-oji divizija buvo permesta į Baltarusiją, ir kai kurie jos batalionai galėjo dalyvauti baudžiamosiose akcijose prieš sovietų partizanus.
Radiniu Nyderlanduose susidomėjo ir Rusija. Rusijos prezidento administracijos tarpregioninių ir kultūrinių ryšių su užsienio valstybėmis valdybos viršininkas Modestas Kolerovas, Maskvoje priimdamas Latvijos užsienio reikalų ministerijos delegaciją, išreiškė didelį susidomėjimą surastu archyvu. Jis sakė, kad su radinio turiniu be didelių vilkinimų turėtų susipažinti Rusijos istorikai, kuriems rūpi, kokius pėdsakus legionieriai paliko Rusijos teritorijoje.
M.Kolerovo nuomone, tai padidintų tarpusavio pasitikėjimą: „Priešingu atveju bus sunku patikėti, kad archyvas nebuvo preparuotas”.
1943-1944 metais dalis legionierių buvo dislokuota Pskovo srityje.
Tarptautiniai protestai
Likę gyvi legionieriai kovo 16-ąją Latvijoje pradėjo minėti dar sovietų valdžios žlugimo išvakarėse. Šimtai buvusių karo dalyvių su tūkstančiais jiems simpatizuojančių žmonių žygiuodavo Rygos gatvėmis, piktindami tuos, kurie kariavo Raudonojoje armijoje.
Vėliau Seimas kovo 16-ajai suteikė oficialiai minimos dienos statusą. Šis sprendimas sukėlė itin neigiamą reakciją ne tik Rusijoje, bet ir Vakarų Europoje, todėl po kurio laiko Seimas savo sprendimą atšaukė.
Dabar kovo 16-osios renginiuose negali dalyvauti oficialūs asmenys. Tačiau šiemet, kaip ir kasmet, legionieriai savo šventę minės, tiesa, kukliau.
Leonas Žalys