Buvę „Vaiko tėviškės namų” šeimynų auklėtiniai jaučiasi atstumti, o darbuotojai – įskaudinti jų nedėkingumo
Benediktinių gatvėje, sename, vienuolynui priklausančiame namelyje, gyvena per trisdešimt vaikų. Tai katalikiški vaikų globos namai – „Vaiko tėviškės namų” šeimynos. Kaune, kaip ir Marijampolėje, turėjo būti pastatytas vaikų kaimas. Kiekviename namelyje gyventų po šeimą, su mama-auklėtoja, kuri visiškai pašvęstų savo gyvenimą vaikams.
Kol kas pinigų trūksta net minimalioms darbuotojų algoms, keliolika metų glaudžiamasi varganose patalpose. Vaikai skundžiasi netinkamu auklėtojų elgesiu, o Kauno vaiko teisių apsaugos tarnyba neabejoja, kad taip būsią tol, kol katalikiškos pažiūros ir moters vienišumas bus pagrindinės sąlygos priimant į darbą. Kita vertus, kas, nuolat nebūdamas šalia, gali nustatyti, kur yra teisybė?
Sulaužyti likimai
„Aš atlikau praktiką „Vaiko tėviškės namuose”, bet mane iš ten, nieko nepaaiškinę, išmetė. Tuose namuose aš prieš tai gyvenau trejus metus. Dabar ten gyvena mano jaunesni broliai ir seserys. Dvi vyresnės seserys dirba nešvarų darbą – užsiiminėja prostitucija. Mane norėjo išvežti į Vokietiją. Buvo atėmę pasą, o mano kambarį bendrabutyje norėjo parduoti be mano žinios. Pati ten gyventi negaliu, bijau po vieno įvykio”, – pasakoja dvidešimt vienerių metų Laima Dubinskaitė.
Ji sako buvusi mamos-auklėtojos padėjėja, atlikusi ne tik savo, bet ir jos darbą, padėdavo vaikams ruošti pamokas. „Ten visuomet taip, atleidžia iš darbo tas auklėtojas, kurios palaiko vaikus. Sako, kad jei kam pasiskųs, namus išvis uždarys, tuomet atiduos visus vaikus į valdiškus namus”, – sako L.Dubinskaitė.
„Man liepė susikrauti daiktus ir išeiti, likus vos savaitei iki mokslo metų pradžios. Galima sakyti – išmetė, nes iki tol nieko nesakė. Aš buvau ką tik sugrįžęs iš Italijos, kur turiu globėjus ir važiuoju ten kiekvieną vasarą. Draugai man net pavydi, sako, kad irgi norėtų tėvų neturėti. Sakau jiems, kad vaikų namuose geriau nebūti. Gyvenau ten keturiolika metų, nuo penkerių, o prieš tai – kūdikių namuose Vilniuje. Kai kas siūlo ieškoti tėvų per televiziją. Atsakau, kad jie tegu manęs ieško, per juos mano gyvenimas tapo sugadintas”, – sako Marius Keturakis.
Jis džiaugiasi, kad vienuolės jį priglaudė. „Kur aš būčiau pasidėjęs? Dabar mokausi Kauno maisto pramonės mokykloje virėju. Bendrabučio negavau, nes man laiku nesutvarkė dokumentų, net našlaičio pašalpos kelis mėnesius dėl to negavau. Dabar jau stoviu eilėje bendrabučio, bet sakė, kad reikės metus ar ilgiau laukti”, – pasakoja devyniolikametis Marius.
Jis sako, kad ne kartą per tuos daugelį metų yra girdėjęs gąsdinimų, kad negerus vaikus išveš į valdiškus namus, kur niekas neduos saldumynų, o tik bizūnų.
Be emocijų
Dubinskų šeimoje buvo devyni vaikai. Mirus motinai, mažesnieji pateko į globos įstaigas, o vyresnieji jau buvo savarankiški. Tėvas girtavo, ir šeimoje dar iki motinos mirties buvo labai daug problemų. Šeši vaikai buvo apgyvendinti „Vaiko tėviškės namų” šeimynoje Kaune. Laima, sulaukusi pilnametystės, gavo kambarėlį bendrabutyje. Ji mokosi socialinės slaugytojos profesijos Kauno statybininkų mokykloje.
„Laima Dubinskaitė buvo išnuomojusi savo butą bendrabutyje, bet už tai ne tik negaudavo pinigų, nuomininkai nemokėjo mokesčių ir skolų susikaupė net 5 tūkstančiai litų. Mergaitė pasiskundė, kad jos seserys tą kambarėlį išvis nori parduoti, atėmė iš jos dokumentus. Nuvažiavome ir griežtai jų pareikalavome. Mes padėjome sumokėti skolas, suremontavome kambarėlį, apstatėme baldais, o iki tol suteikėme L.Dubinskaitei pastogę. Paskui sužinojome, kad ji vėl tą kambarėlį išnuomojo. Kiek kartų žmogui gali padėti bristi iš tos pačios bėdos? Manau, kad ji be suaugusiojo priežiūros tiesiog negali gyventi”, – sako Statybininkų mokyklos direktorius Ričardas Šeštokas.
Marius Keturakis pernai dar gyveno „Vaiko tėviškės namų” šeimynoje, nors jau buvo pilnametis. Jam net buvo suteiktas atskiras kambarys. Vaikinas niekada neturėjo kitų namų ir kitų artimųjų. Dabar, prisiglaudęs visai netoliese, jis dažnai apsilanko buvusiuose namuose. Pilnametystės sulaukę vaikų namų globotiniai privalo pradėti gyventi savarankiškai – Savivaldybė jiems suteikia būstą, jie gauna pašalpas įsikurti, kol mokosi – 500 litų našlaičio pašalpą kas mėnesį, tačiau vėliau privalo verstis patys. Ilgiau pasilikti vaikų globos namuose, kad ir kaip skaudu būtų, negalima.
Kita pusė
„Marius iš „Vaiko tėviškės namų” išeiti bijojo paniškai. Vedžiau jį į bankus, pas specialistus, bet jų paslaugų Marius atsisakė. Daviau jam socialinių įgūdžių vadovėlį. Aš rekomendavau jį, kad galėtų atlikti praktiką Kunigų seminarijos kurijos valgykloje. Padariau viską, ką galėjau. Ir namų durys jam nėra uždarytos”, – sako auklėtoja Jūratė Lapėnienė.
Jos teigimu, Laimutę ji priglobusi tenorėdama jai padėti. Jūratė nebuvo merginos auklėtoja, nes atėjo dirbti į tuos globos namus, kai ši jau buvo sulaukusi pilnametystės. Tačiau Laima dažnai ateidavo aplankyti jaunesniųjų broliukų ir sesučių.
„Laimutės skolos vėl buvo išaugusios iki 2 tūkstančių litų. Ji manimi labai pasitikėjo, prašė, kad pasaugočiau jos pinigus, net banko korteles. Sakė bijanti, kad seserys jomis nepasinaudotų. Šeimynoje nebuvo padėjėjos, todėl paprašiau, kad leistų pamėginti Laimutei. Galvojau, kad gyvendama šalia, ji geriau visus savo reikalus susitvarkys. Sakydavau, kad ji man kaip vyriausia dukra, aš ja rūpinsiuosi, bet ir ji man turi padėti ir manęs klausyti. Tačiau ji nelabai uoliai ėmėsi savo pareigų, man trūko pagalbos, o nemalonumų vis daugėjo. Ji be mano žinios pradėjo visur vedžiotis mažesnius vaikus. Pasakiau, kad jei taip, mums teks išsiskirti”, – pasakoja J.Lapėnienė.
Ji teigia atėjusi dirbti į šiuos vaikų globos namus būtent tam, kad pasiaukotų ten gyvenantiems vaikams – savi jau užauginti, vyras miręs. Alga mažutė, vos 530 litų, asmeninio gyvenimo nebelieka – auklėtoja-mama privalo gyventi drauge su vaikais. Tenorinti atiduoti savo jėgas vaikams, kuriems taip trūksta šilumos.
Specialistų komentaras
„Savivaldybės vaikų globos namuose auklėtiniai savarankiškam gyvenimui parengiami geriau. Beveik visi išeina gerai žinodami, kur gyvens, kiek turi pinigų, kaip geriau juos išleisti. Dirbant su vaikais nepakanka gerų norų, reikia pedagoginių žinių, o neretai ir pasitarti su didesnę patirtį turinčiais globėjais. Be specialių kursų, kurie rengiami Vaiko gerovės centre „Pastogė”, mes nesteigiame globos net giminaičiams. Močiutės, tetos ir dėdės netampa globėjais be specialaus pasirengimo. „Vaiko tėviškės namų” administratorė buvo įpareigota priimti į darbą tik tas auklėtojas, kurias įvertino „Pastogės” specialistai. Auklėtojoms patarėme lankyti savitarpio pagalbos grupę – visi globėjai susiduria su sunkumais, nes vaikai yra pažeisti, ne visuomet adekvačiai vertina situaciją”, – sako Vaiko teisių apsaugos tarnybos vedėja Birutė Daugėlienė.
Jos nuomone, tai, kad nebuvo paisoma taisyklių ir globos namuose leidžiama gyventi jau pilnamečiams auklėtiniams, yra negerai ir sukėlė daug problemų. Nustatyti, kas yra teisus, o kas kaltas bet kurioje konfliktinėje situacijoje yra nelengva, tačiau leisti toliau dirbti buvusiai auklėtinei, kuri be auklėtojos leidimo išsiveda mažesnius vaikus, nebuvo galima.
„Auklėtoja Jūratė Lapėnienė mūsų įvertinta labai gerai. Geri atsiliepimai apie ją ir iš vaikų globos namų „Atžalynas”, kur ji dirbo anksčiau. Jos labai stipri ir gera motyvacija”, – sako „Pastogės” darbuotoja Daiva Matulevičiūtė.
„Mes organizuosime ekskursiją į Savivaldybės vaikų globos namus. Tegu „Vaiko tėviškės namų” globotiniai pamato, kaip ten yra, tada gal nebereikės bijoti ir vadinamųjų „valdiškų” namų. Gal kai kuriems net pasirodys, kad ten yra geriau”, – sako Vaiko teisių tarnybos vedėjos pavaduotoja Nijolė Vizbarienė.
„Negalėčiau komentuoti situacijos. Vaikai, užaugę globos įstaigose, dažniausiai neturi normalių santykių su kitais žmonėmis pavyzdžio. Net specialistai ne visuomet gali paaiškinti, kodėl jie pasielgia vienaip ar kitaip. Globos institucijų darbuotojams sunku bendrauti su visu būriu sudėtingų vaikų, jie taip pat padaro klaidų. Įsitikinimas, kad gerais norais ir pasiaukojimu galima įveikti visus sunkumus, nėra pagrįstas, reikėtų dažniau kreiptis pagalbos į specialistus”, – sako Saugaus vaiko centro psichologė Jūratė Daškevičienė.
Daiva Valevičienė