Pokolonijinės sąmonės grimasos

Kas gi yra toji pokolonijinė sąmonė, apie kurią tiek daug rašo nūdienos literatūrologai ir sociologai? Jei sąmonę apibrėšime kaip subjekto veiklą, įgalinančią jį pažinti patį save ir supantį pasaulį, tai pokolonijinė sąmonė nurodys tokios veiklos nesavarankiškumą ir jos priklausomybę nuo politiškai įsigalėjusios svetimos kultūros ir išoriškai primesto savęs supratimo modelio.

Pokolonijinė sąmonė stumia žmogų, socialinę grupę ar net didelę visuomenės dalį save ir pasaulį apibrėžti buvusios imperinės galybės politiškai įdiegtos (arba primestos, sau pajungiant karjeros bei šviesesnės biurokratinės ar politinės ateities nenorintį išsižadėti kolonijos elitą) kultūros kategorijomis.

Pokolonijinės sąmonės alfa ir omega yra gyvenimas pagal svetimą ateities scenarijų, negebėjimas pačiam artikuliuoti savo tikslų bei prioritetų, o todėl skubėjimas juos mechaniškai perimti iš politiškai dominuojančių šalių arba buvusios metropolijos.

Pokolonijinė sąmonė prasideda tada, kai leidiesi apibrėžiamas kitos kultūros, sutinki su tuo apibrėžimu ir ilgainiui net įtvirtini jį kaip nepajudinamą tiesą. Tai -atsakomybės už savo individualią ir kolektyvinę tapatybę išsižadėjimas, netrunkantis mutuoti į ryšio su savo visuomene ir kultūra praradimą.

Tai, kas paveldima

Paprastai pokolonijinės sąmonės erdve tampa politiškai įdiegta kultūra, institucijos ir biurokratinės praktikos. Pavyzdžiui, Indija nusikratė Didžiosios Britanijos kolonijinės priespaudos, bet paveldėjo visą mokslo ir kultūros institucijų tinklą, kuris ją vis tiek paliko anglų kalbos ir kultūros zonoje.

Žinoma, savaime nieko blogo čia nėra – anglų kalbos mokėjimas ir britų akademinė bei intelektinė kultūra gali tik praturtinti.

Bet simptomiška yra ne tai. Simptomiška, kad nūdienos Indijos elitas savo šalies ir kultūros istoriją studijuoja iš anglų kalba (o neretai ir britų autorių) parašytų vadovėlių bei monografijų.

Negana to, Vakaruose išmokslinti indų aristokratai, biurokratai ir akademinės sferos žmonės netgi „Bhagavadgitą“ ir „Mahabharatą“ neretai skaito ne sanskrito, o anglų kalba. Dar simptomiškesnė yra garsioji Bombėjaus kino industrija Bolivudas (Bollywood), kurio produkcijoje stebime Didžiosios Britanijos ir JAV visuomenių elito sėkmės modelį atkartojančias ir nuo vietinio skurdo į vakarietiškos gyvensenos rojų besiveržiančių laimingųjų istorijas. Taip buvusi politinė priespauda išvirsta į kultūrinį dominavimą.

Prancūzijos buvusios kolonijos Afrikoje bei Vidurio Rytuose išsikovojo politinę nepriklausomybę, bet paveldėjo buvusios metropolijos kalbą ir kultūrą. Tai, ką prancūzai vadina frankofonija (prancūziškai kalbančių draugiškų šalių, o paprasčiau tariant – buvusių kolonijų – kultūrine sandrauga), turinčia tapti šiokia tokia alternatyva globaliniam anglų kalbos įsigalėjimui, yra ne kas kita, o naudojimasis pokolonijine sąmone.

Pakartosiu – lygiai kaip ir anglų kalbos vartojimas Indijos ar Pakistano modernizacijai, prancūzų kalbos vaidmuo Alžyro, Tuniso ar Senegalo modernių gyvenimo formų kūrime anaiptol nėra blogis. Veikiau priešingai.

Bet problema yra ta, kad talentingiausi šių šalių žmonės vien jau dėl savo išsilavinimo nulemto atotrūkio nuo savo visuomenės savo karjerą ir ateitį dažniausiai turi sieti su buvusia metropolija. Dėl to buvusios kolonijos ilgai neįgyja pajėgaus ir ambicingo politinio bei kultūrinio elito, kuris galėtų tapti atsvara šių šalių valdančiajam – dažniausiai kleptokratiniam ir diktatūriniam – sluoksniui.

Traumų ir baimių įkaitė

Bet esama ir dar didesnio pavojaus. Šios šalys ne tik save suvokia per svetimas kalbas ir kultūras, bet ir pasaulio vaizdą bei jo politinę interpretaciją gauna iš buvusios metropolijos oficiozų, politikų ir medijų. Pavojus čia ne tik tas, kad perimamas buvusių kolonijinių šeimininkų pasaulėvaizdis ir ideologijos kartu su visais jų prietarais, stereotipais ir mąstymo deformacijomis, bet, svarbiausia, kad pokolonijinė visuomenė paverčiama priklausoma nuo politinio, kultūrinio ir ideologinio tarpininko tarp jos ir likusio pasaulio.

Taip pokolonijinė kultūra tampa buvusios metropolijos istorijos, politikos ir kultūros problemų, traumų bei baimių įkaite. Iš pokolonijinių žmonių atimama galimybė patiems susikurti savąjį pasaulėvaizdį ir ateities projektą, savarankišką gyvenimo scenarijų ir prioritetų sistemą. Sykiu atimama autentiškos modernizacijos ir savarankiško sąlyčio su pasauliu galimybė iš savosios kultūros bei gimtosios kalbos. Joms paliekama tik bejėgiško tradicionalizmo arba radikalių antivakarietiškų ir antimodernistinių reakcijų niša.

Tiesa, islamo šalyse mestasi į kitą pokolonijinės sąmonės kraštutinumą – visišką aukštosios Vakarų kultūros ignoravimą. Šių šalių jauni žmonės Didžiosios Britanijos arba JAV universitetuose beveik niekada nestudijuoja humanitarinių ir socialinių mokslų, kurie yra tiesiogiai susiję su Vakarų dvasine tradicija ir tapatybe. Jie renkasi pragmatiškas studijas, gamtos arba technikos mokslus, tuo išdidžiai pabrėždami kontrastą tarp savo pačių didingos dvasinės tradicijos ir „bedvasių materialistinių Vakarų“.

Bet Vakarai, išvaryti pro duris, netrunka sugrįžti pro langą, ir globalizacija iškrečia piktą pokštą pokolonijinei sąmonei – ignoruojant aukštąją Vakarų kultūrą neįmanoma užkirsti kelio Vakarų masinei kultūrai, kurios nesustabdo nei nacionalizmas, nei religinis fundamentalizmas.

Kita vertus, vakarietiškos pragmatinės profesijos atveria kelius į sėkmę ir antivakarietiškose visuomenėse.

Panieka sau

Ir Lietuva neabejotinai patiria pokolonijinės sąmonės grimasas. Aukos sindromas, martirologija, skundo ir aimanavimo kultūra, negalėjimas išsivaduoti iš buvusio kolonijinio šeimininko politinių įpročių, ideologinių siužetų ir problemų, mentaliniai panašumai su Rusijos visuomene, negebėjimas tiesiogiai priimti kultūrinės informacijos iš Vakarų ir iš čia kylantis rusų kalbos tarpininkavimas, kuriuo iki šiol nepajėgiama atsikratyti – tai tik kelios akis badančios tendencijos.

Kad ir kaip būtų, neteisinga viską suvesti vien į Rusiją ir posovietines traumas. Pokolonijinis sindromas reiškiasi bent keliomis aiškiai matomomis kryptimis, atverdamas ir mūsų deformuotą santykį su Vakarais.

Pavyzdžiui, visišku absurdu dvelkia mūsų centrinės mokslo ir studijų biurokratijos spaudimas visiems Lietuvos mokslininkams privaloma tvarka skelbti savo darbus anglų kalba, lydimas visiško lietuvių kalbos nuvertinimo. Pasekmė – niekieno neskaitomų, užsienio universitetinėse bibliotekose neplatinamų ir baisia, neredaguota anglų kalba parašytų knygų bei rinkinių kepimas, tuo tik karikatūrinant mokslą ir akademinį gyvenimą.

Tai pavojinga nesąmonė. Vakaruose egzistuoja elitinis tyrinėtojų sluoksnis – patys talentingiausi mokslininkai, kurie patenka ne į trečiarūšius ir niekieno neskaitomus rinkinius, išleistus prasta ir neredaguota anglų kalba, o į prestižines, didžiąsias akademines leidyklas ir tarptautinius mokslinius žurnalus. Bet sykiu kuriama ir pagrindinė akademinė kultūra, funkcionuojanti nacionalinėmis kalbomis, kadangi anaiptol ne visi gali tapti tarptautinėmis figūromis ir dalyvauti tarptautiniame akademiniame gyvenime.

Tai neigti ir išstumti nacionalinę kalbą iš intelektualinio gyvenimo reiškia tik dauginti svetur ir pas save niekieno neskaitomo šlamšto kiekį, visiškai nepagrįstai nuvertinant ir net žudant gimtąja kalba kuriamą intelektinę kultūrą. Žinoma, ne mažiau pavojingu laikytinas ir intelektualinis provincializmas, lydimas profesionalumo kriterijų atmetimo ir noro visiškai nuvertinti tikras tarptautines publikacijas bei apskritai tarptautinį akademinį gyvenimą.

Dar linksmiau darosi, kai nūdienos Lietuvoje tarptautiniais ir rimtais nelaikomi darbai, publikuoti garsiuose Lenkijos akademiniuose žurnaluose – žurnaluose šalies, kurios humanitariniai mokslai turi gilesnę tradiciją ir yra pasiekę didesnių laimėjimų nei, tarkime, Švedijos teorinė humanistika, dėl kurios vakarietiškumo niekam nekyla abejonių. Slapta, maskuojama, neretai neįsisąmoninta panieka sau, savo kalbai, kultūrai, visuomenei ir kitoms panašaus likimo visuomenėms yra taip pat pokolonijinio sindromo dalis.

Didysis tarpininkas

Lietuva iki šiol yra Rusijos informacinės erdvės dalis. Taip yra ne tik todėl, kad Rusija, siekdama dezorientuoti savo buvusias kolonijas, metė dideles pajėgas bei milžiniškus resursus propagandiniam ir informaciniam karui prieš Baltijos šalis. Kita ir ne mažiau svarbi šito priežastis yra menka Lietuvos integracija į Vakarų pasaulį. Gal būtent todėl tokia viliojanti atrodo tikra ar tariama mūsų lyderystė pokomunistinėje ir posovietinėje erdvėje – juk ten kultūrinio atpažinimo sistema veikia panašiai kaip ir buvusioje Sovietų Sąjungoje, kur Lietuva ir kitos dvi Baltijos šalys buvo savi, prijaukinti Vakarai.

Nė neminiu mentalinių pokomunistinių visuomenių panašumų, kurie suartina metropoliją ir buvusią koloniją. Nemažai rusų ir lietuvių turbūt vienodai negerbia savo valstybės, bet pataikauja valdžiai, nekenčia jėgos struktūrų bei biurokratijos ir sykiu vienodai idealizuoja sėkmingą ir šaunų nusikalstamumą. Ar ne iš čia ta nusikaltėlių pasaulio romantizacija bei idealizacija rusų filmuose, kuriuos taip mielai žiūri lietuviai, o sykiu ir sunkiai suvokiamas žavėjimasis kriminaliniu mentalitetu bei elgesiu, giliai persmelkęs tiek Rusiją, tiek Lietuvą?

Mūsų menka kultūrinė ir informacinė integracija į Vakarų pasaulį gali tapti (ir jau tampa) skausminga politine problema. Liūdnoka tiesa, kurią būtina atvirai pasakyti, yra ta, kad modernioji Lietuva turi menką tiesioginio kultūrinio dialogo su Vakarų pasauliu patirtį. Istoriškai žvelgiant, Lietuva tapo Europos dalimi visų pirma lenkų kalbos ir kultūros dėka. Lietuvos tautinio atgimimo herojai ir tarpukario nepriklausomos Lietuvos elitas buvo Lenkijos ir Rusijos universitetų auklėtiniai bei šių kultūrų žmonės. Būtent jų suformuotos Lietuvos švietimo ir kultūros politikos dėka (apie kurią nūdienos Lietuvoje galima tik pasvajoti) apie 1930 metus pavyko suformuoti lietuvių profesionalų ir intelektualų sluoksnį, studijavusį Vakaruose ir kalbėjusį Vakarų Europos kalbomis.

Sovietmečiu rusų kalba tapo tarpininku tarp Lietuvos ir pasaulio – ne tik kaip viena iš didžiųjų kalbų bei kaip Rytų Europos lingua franca, bet ir per verstinę literatūrą bei Lietuvos reprezentaciją pasaulyje. Įdomu, kad lenkų kalbos įtakos padidėjimas sovietmečiu, leidęs daugeliui lietuvių skaityti gerą profesinę bei grožinę literatūrą, išverstą į lenkų kalbą, byloja apie slaptą ir neįvardintą ano meto kovą už pasaulio interpretaciją per svetimą kalbą.

Todėl ir mūsų visuomenės menkas domėjimasis Vakarų Europos ir Šiaurės Amerikos aukštąja, nekomercine kultūra, užsienio kalbų nemokėjimas ir pastaruoju metu suintensyvėjęs Rusijos ir mūsų pačių šou verslo bei televizijos skatinamas gręžiojimasis į rusų kalbą ir jos masinę kultūrą yra pokolonijinio sindromo dalis – nepajėgumas stoti akis į akį su Vakarais, į kuriuos taip veržiamės ir kurių dalimi išdidžiai skelbiamės.

Leonidas DONSKIS

„Klaipėdos“ apžvalgininkas

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Nuomonė su žyma , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , . Įrašykite į adresyną nuolatinę nuorodą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.