Jurga – vakaro karalienė

Net tris „Radiocentro” apdovanojimus gavusi atlikėja nori išlikti savimi.

Šeštadienio vakaras priklausė Jurgai. „Radiocentro” apdovanojimuose smulki juodaplaukė mergina susižėrė daugiausia įvertinimų.

J.Šeduikytės rugsėjo mėnesio pradžioje išleistas albumas „Aukso pieva” tapo geriausias, geriausia pripažinta ir jos daina „Nebijok”, o pati Jurga tapo geriausia atlikėja. „Ekstra žinios” pakalbino Jurgą praėjus kelioms akimirkoms po triumfo akimirkų.

– Ar tikėjotės, kad gausite apdovanojimus visur, kur esate nominuota?

– Iš tikrųjų stengiausi nesitikėti, bet labai norėjau gauti bent vieną. Kiekvienas atlikėjas galėtų meluoti, kad jam nereikia tų prizų ir taip viską daro gerai, bet manau svarbiausia yra publikos palaikymas ir patvirtinimas, kad jiems reikia to, ką tu darai.

Gyvenimo kelias – dainavimas

– Pirmiausia išgarsėjote kaip žurnalistė, vedate laidą „Lietuvos dainų dešimtukas”, bet pastaruoju metu labiau esate žinoma kaip dainininkė. Kaip reaguojate į šiuos pasikeitimus?

– Mano devizas – nebijok. Aš visada bijodavau to, kad niekas nepamatys, jog aš galiu daugiau. Vėliau supratau, kad tik rodydamas žmonėms tai, ką sugebi, gali pasiekti, kad jie tave pamatytų.

Apsidžiaugiau, kad tai man atsitiko būtent dainuojant.

– O žurnalistiką dabar pamiršite?

– Žurnalistika – mėgstamas darbas. Tačiau dainavimas yra tai, dėl ko naktimis nemiegu. Ketiname išleisti dar vieną albumą. O žurnalistika… Aš mėgstu sužinoti, ką žmonės mąsto apie pasaulį. Bet ir vėl – vėliau tai galiu perteikti dainose.

Į apdovanojimą dės mandarinus

– Kaip reaguojate, kai kalbama, kad išgarsėjote tik per Andrių Mamontovą, kuris prodiusavo jūsų albumą „Aukso pieva”. Ar nežeidžia tokios kalbos?

– Aš jam siaubingai dėkinga, nes iš tikrųjų Andrius man labai daug padėjo. Manau, kad tam tikra dalis publikos į mane iš tiesų atkreipė dėmesį todėl, kad prie albumo kūrimo prisidėjo Andrius Mamontovas.

– Koks buvo jausmas, kai užlipote į sceną atsiimti pirmojo – geriausios atlikėjos – apdovanojimo? Ar kojos drebėjo?

– Ne, aš buvau labai rimta ir norėjau pasakyti labai svarbius padėkos žodžius. Bet turbūt nieko iš to neišėjo.

– Šiemet „Radiocentro” apdovanojimai buvo ryškios spalvingos suvenyrinės lėkštės. Tokių gavote net tris. Kur dėsite?

– Viena tikrai puikuosis „Mp3” agentūroje, su kuria aš dirbu, o kitoje laikysiu mandarinus. Kodėl? Noriu, kad apdovanojimas atliktų savo funkciją – lėkštės. O mandarinai – tiesiog gražus vaisius.

„Aš esu liūdnas žmogus”

– Kam kilo idėja išleisti albumą – jums ar Andriui?

– Aš turėjau tokią svajonę. Bet net neatsimenu, kas kam pasiūlė, nes tai buvo jau seniai. Kuriu dainas nuo septintos klasės, kažkada jas nešiau Justui (prodiuseriui Justui Mamontovui – aut. past.), bet tada buvo dar ne laikas, todėl nieko neišėjo.

Dabar stengiuosi daryti tai, ką daro kompozitorius – kurti ir tekstus, ir muziką, ir aranžuotes. Labai svarbu, kad darytum tai, kuo gyveni viduje. Esu pakankamai nostalgiškas ir liūdnas žmogus. Kartais norisi parašyti ir greitesnį kūrinį, bet paskui nueinu pas Andrių ir sakau: „Žiūrėk, koks liūdnas išėjo kūrinys”, o jis man sako: „Ko tu bijai? Svarbiausia – nuoširdus”.

– Ar pavyks suderinti vis didesnį pagreitį įgaunančią muzikinę veiklą su darbu?

– Buvo metas, kai turėjau du darbus, studijas ir du muzikinius projektus. Ir viską spėjau. Dabar gal tik atsakomybė didesnė. Svarbiausia, ko noriu – išlikti savimi, neužriesti nosies ir daryti dar kažką nuoširdaus.
„Ekstra žinios”