Barselona šypsosi ir žiemą

Barselona – milijoninis kraštutinumų ir temperamento miestas, kurį galima pavadinti dideliu istorijos muziejumi po atviru dangumi.

Vargu ar įmanoma per savaitę išnaršyti visas šio unikalaus miesto gatveles, apžiūrėti visus architektūros šedevrus bei susipažinti su katalonų papročiais. Savo laisva užburiančia atmosfera Barselona dažną turistą tiesiog priverčia pasijusti savu, o išvykus – traukia lyg gimtieji namai…

Ištroškusiam šilumos lietuviui, juolab keliaujančiam į Barseloną viduržiemį, ima tįsti seilės, vos tik pro lėktuvo iliuminatorių išvydus Viduržemio jūrą bei daugybę palmių. Aišku, tenka kiek nusivilti, bet 14 laipsnių šilumos – tai jau ne minus 10…

Barselonos svečiai kelionę po miesto centrą paprastai pradeda nuo Katalonijos aikštės – į ją veža beveik visos viešojo transporto priemonės ir iš oro uosto, ir iš aplinkinių miestelių.

Čia jau visa savo jėga turistą užgriūva lietuviui neįprastas didelio miesto šurmulys: minios žmonių, pro šalį lekiantis automobilių, motorolerių bei motociklų, kurių čia apstu, tuntas, šviesų ir triukšmo bangos, o čia dar spėk dairytis į, rodos, kur tik pažvelgsi, atsiveriančią neįtikimo grožio architektūrą.

Katalonijos aikštė labai didelė ir erdvi, papuošta fontanais bei skulptūromis, ją supa gausybė viešbučių, bankų, parduotuvių. Čia ir viduržiemį žydi gėlės, o ant medžių auga mandarinai, kuriais, beje, apsodinta dažna gatvelė. Dieną aikštė tiesiog mirga balandžiais, – jiems grūdelių ar trupinių paberia ir vaikai, ir suaugusieji.

Architektūros genijus

Klaidžiojant po Barseloną pasiklysti beveik neįmanoma, nes visas miestas tarsi subraižytas liniuote. Vienoje pusėje tarsi orientyras matyti kalnai, kuriuose įsikūręs garsusis Montserato benediktinų vienuolynas bei iš tolo švyti Šventosios Širdies bažnyčia, kitoje – slepiasi uostas.

Barselona nebūtų tokia nuostabi, jeigu ne garsusis architektas Antonijus Gaudis (Antoni Gaudi i Cornetas). Jo kūriniais – Šventosios Šeimos bažnyčia, Milo, Batlo namais, Guelio parku ir rūmais – didžiuojasi kiekvienas barselonietis.

Beprotiška, fantastinė, šokiruojanti architektūra, kurią apsakyti sunku. Savo kūrybos būdą, lyginamą su pačios gamtos kūrybiniu principu, A. Gaudis vadino organine konstrukcija – sumanymas įgyvendinamas pamažu, o kylančios naujos idėjos jį keičia.

Net neįtikima, kad architektūros detalėmis galima būtų žaisti taip, kaip jomis žongliravo A. Gaudis. Jo projektuotas namas Gracijos bulvare – „Casa Mila” – neturi nė vienos stačiakampės sienos, jos suapvalintos tiek iš išorės, tiek iš vidaus, o balkonų ažūras – tarsi jūros augalai.

Vienas įspūdingiausių A. Gaudžio projektų – Guelio parkas: visi statiniai harmoningai susilieja su aplinka, želdiniais ir vandeniu, taip tapdami vientisu unikaliu kūriniu. Jame išbūti galima kad ir visą dieną; tą daugelis ir daro…

Atvykus į Barseloną, neįmanoma aplenkti jos simboliu tapusios A. Gaudžio sukurtos Šventosios Šeimos bažnyčios. Kai 1926 metais architektas žuvo po tramvajaus ratais, tiktai jo vizijose puoselėta Šventosios Šeimos bažnyčios statyba nutrūko. Darbai vyksta dar ir dabar, – bažnyčia atrodo tarsi padalyta į dvi dalis – pastatytą A. Gaudžiui esant gyvam ir vis dar statomą. Kad ir kaip stengtųsi jo sekėjai, atkartoti lyg smėlio pilies viražuose genijaus sukurtų šventųjų skulptūrų praktiškai neįmanoma… Tikimasi, jog bažnyčią pavyks užbaigti iki 2012 metų, kai Ispanijos sostinėje Madride vyks olimpinės žaidynės.

Barselonos pasididžiavimas – Rambla

Sakoma, kad Ramblos gatvė – žymiausia Barselonoje. Šį pėsčiųjų bulvarą galima pasiekti einant bet kuria gatve. Įžengęs kaipmat pasineri į teatralizuotą realybę: čia verda prekyba gėlėmis, suvenyrais, paukščiais (beje, galima pastebėti ir taip mūsų akiai įprastų vištų), gyvūnais bei meno kūriniais, čia įsikūrusios garsiausių pasaulio dizainerių parduotuvės, o dieną naktį šurmuliuoja minios žmonių. Netoli Ramblos yra ir garsusis Pablo Picasso muziejus.

Galima paminėti, jog vos už keliasdešimt kilometrų nuo Barselonos esančiame Figeraso mieste kaip savo gyvenimo testamentą teatro bei meno muziejų paliko kitas ispanų genijus Salvadoras Dali.

Vienas ryškiausių Ramblos gatvės akcentų – „gyvosios skulptūros”. Nusigrimavę artistai sustingę vaizduoja giltines, robotus, faraonus ar žinomus istorinius asmenis. Deja, kol neįmesi monetos į priešais stovinčią dėžutę, nufotografuoti juos bus sudėtinga.

Katalonijos aikštėje prasidėjusi Ramblos gatvė remiasi į uosto krantinę. Čia – paminklas garsiajam keliautojui Kristupui Kolumbui, paėjėjus toliau, uoste, – didžiausias Europoje akvariumas. Jo povandeninis stiklinis tunelis yra pats ilgiausias pasaulyje. Beje, norintiesiems pakliūti į šį akvariumą teks sugaišti geroką laiko tarpą, kol sulauksi savo eilės prie bilietų kasos. O ir pakratyti piniginę teks – ryklių ir rajų karaliją pamatysi už 30 eurų.

Laisvė šiukšlintojams

Barselonos gyventojai, jų griežtu teigimu, nėra ispanai; jie – katalonai, turį savo kultūrą, kalbą, tradicijas. Pabendravus su vietiniais gali įsitikinti jų neigiamu požiūriu į ispanus kaip į užkariautojus. Katalonijoje kalbama kataloniškai; dažnas net prašomas ispaniškai neprasižios.

Ši kalba gerokai skiriasi nuo ispanų, tai – atskira kalba, o ne dialektas. Užsukęs į kokią užeigėlę dažniausiai gausi ir kataloniškai prirašytą valgiaraštį, na, geriausiu atveju – ispaniškai bei angliškai. Tad vykstant į Kataloniją pravartu išmokti svarbiausių žodžių šio regiono kalba, nes, kad ir kaip keista, retas kavinių darbuotojas sklandžiai šneka angliškai… Tiesą sakant, viešnagės Barselonoje metu tenka priprasti ir prie visiems suprantamos gestų kalbos.

Kurį laiką pabuvęs Katalonijos sostinėje, pastebi, jog vietiniai nelabai paiso šviesoforo spalvų ar perėjų juostų, pamatę, kad transporto srautas mažesnis, lekia per gatves bet kurioje vietoje. Tvarką katalonai ne itin mėgsta – galima drąsiai mėtyti šiukšles tiek gatvėje, tiek restorane. Matyt, katalonų miesto tvarkdariai dirba labai pareigingai…

Rojus valgytojams

Kalbant apie Barselonos užeigas, tai čia racionaliausia gerti vyną – pigiau nei pienas ar alus – o pasirinkti galima iš daugiau nei 50 rūšių. Beje, užsukus į bet kurį restoranėlį, pastebima, jog dauguma lankytojų sėdi prie baro – paaiškėjo, kad valgiaraštyje nurodytos, tarkim, alaus dvi kainos reiškia ne mažo ir didelio bokalo vertę, o tai, ar tu jį gersi prie baro ar prie staliuko. Pirmasis variantas yra beveik perpus pigesnis.

Bet kokiu paros metu restorane ar kavinėje galima gauti vadinamųjų tapų – tai yra lengvas užkandis, patiekiamas prie alaus, vyno, sidro ar kaip įžanga pietums. Net keista, kaip prisivaišinę gan sočių tapų, ispanai dar gali suvalgyti ir normalius pietus, ir dar desertą. Kiek teko stebėti, kai kurie pietautojai be perstojo valgė mažiausiai bent dvi valandas… Vis dėlto apkūnių žmonių taip ir neteko pastebėti.

Tie, kurie sako, jog pietuose žmonės daugiau šypsosi, tikrai nemeluoja; į viską čia žiūrima daug optimistiškiau nei Lietuvoje. Toks jau pietiečių būdas, bet nenuginčijama ir tai, jog Barselona juo užkrečia netgi paniurusius atvykėlius iš šiaurės.

Rima Bruzgulytė