Kuo geriausia šildyti būstą – dujomis, elektra ar kietu kuru – gali priklausyti ne tik nuo kuro kainos, bet ir nuo šildomo ploto ar net šeimininko užimtumo.
Pasak UAB „Jalsė” direktoriaus Vytauto Trumpio, patogiausia šildyti būstą yra dujomis, nors šis kuras ir nėra pigus.
Kad jo sąnaudos būtų kuo mažesnės, pagrindinė sąlyga – tvarkingai sumontuoti katilą ir nebijoti įdiegti naujovių. Tam reikia nemažų investicijų, bet jos vėliau atsipirks, nes dujų sunaudojama bus minimaliai.
Kiekvienas dujinis katilas turi valdymo panelę, o papildomai galima sumontuoti savaitinį programuojamą reguliatorių. Dienos-nakties katilo darbą galima programuoti individualiai. Yra galimybė prijungti ir lauko daviklį – katilo reguliatorius pagal informaciją iš lauko temperatūros daviklio parenka šildomo vandens temperatūrą taip, kad būtų užtikrinta reikiama patalpos temperatūra.
Dujinę katilinę įsirengęs žmogus galės išvykti net ir speiguotą žiemą – kad sistemos neužšaltų, užteks nustatyti katilą minimaliam šildymui.
Elektra – mažam plotui
Dujinius katilus dažniausiai renkasi miestiečiai, kur užtikrinamas gamtinių dujų tiekimas. Tokį šildymą dažniau renkasi ir turintieji didelius, kelių šimtų kvadratinių metrų ploto, namus.
Kai kurie gyventojai kartais įsigudrina naudoti suskystintų dujų balionus, tačiau to daryti negalima. Norint vis tiek šildytis dujomis reikėtų įsirengti suskystintų dujų rezervuarą, kurio dydį bei vietą numatytų specialus projektas. Tokį rezervuarą reikėtų pildyti tik maždaug kas pusmetį.
Tačiau, pasak UAB „Vilterma” generalinio direktoriaus Arvydo Klementavičiaus, suskystintos dujos yra brangi kuro rūšis, nemažai atsieina ir katilinės įrengimas, kuro ūkio eksploatacija, nes per šalčius dujas reikia šildyti elektra.
Patogu šildytis ir elektra, tačiau net ir turint dienos bei nakties tarifo skaitiklį toks šildymas yra brangus.
Elektrinė katilinė labiau skirta nedideliems plotams, siekiantiems 50-60 kvadratinių metrų. Jei gera namo šilumos varža, elektra bus naudojama taupiau – prišildęs patalpą iki reikiamos temperatūros katilas atsijungs, paskui, kai temperatūra nukris, vėl ims veikti.
Tačiau daug vartotojų įsirengia kieto kuro katilines, nes šis kuras – pigesnis, nors ir susiduriama su tam tikrais nepatogumais.
Apsaugos įdėklas
A. Klementavičius ruošiantis įsirengti kieto kuro katilinę pataria visų pirmiausia apsispręsti, kuo ketinama kūrenti. Kol kas populiariausias kuras yra malkos, anglis, medžio ir pjuvenų briketai, o ateityje populiarės medžio ir spalio granulės.
Renkantis kuro rūšį reikėtų spręsti, kur jis bus laikomos, o jei tai malkos – kur jos bus ruošiamos kūrenimo sezonui.
Pasak A. Klementavičiaus, sudėtingiausia yra pasirinkus malkas. Beveik visų parduodamų malkų drėgnumas yra 40-60 proc., o kūrenant jis neturėtų viršyti 20 proc. Mediena tampa malkomis ne anksčiau kaip po metų laikant ją uždengtose nuo kritulių, gerai vėdinamose malkinėse, todėl rengiantis pirmajam šildymo sezonui malkų reikia pirkti bent dvejiems metams.
Kūrenant šlapiomis malkomis tomis pačiomis sąlygomis jų sunaudojama net du ar tris kartus daugiau nei sausų. Taip pat didžioji dalis šilumos energijos išmetama per kaminą garų pavidalu, katilo galingumas sumažėja perpus, temperatūra jame sunkiai kyla, o kuras smilksta ir ne visiškai sudega.
Be to, ant kūryklos sienelių kondensuojasi vanduo ir dervos, limpa pelenai bei suodžiai. Susiformavęs storas smalos sluoksnis sumažina šilumos laidumą, aktyvina katilo vidinių paviršių koroziją. Katilų amžius – 15-25 metai – dėl to gali sumažėti net kelis kartus. Išvalyti katilo pakuros paviršius ir atstatyti jo efektyvumą trūkstant patirties ir neturint specialių cheminių priemonių nelengva.
Pasak V. Trumpio, malkoms rekomenduojama lapuočių mediena. Tačiau A. Klementavičiaus pastebi, jog gerai įrengtoms katilinėms tinka ir spygliuočių malkos.
Be to, jei kieto kuro katilinė prastai įrengta ir eksploatuojama, kaminą užkemša suodžiai. Įdėjus specialų įdėklą tokiu atveju kaminą bus lengviau valyti. Jei kūrenamas kokybiškas, ne drėgnas, kietas kuras laikantis visų reikalavimų, įdėklas taip pat rekomenduojamas – jis suteikia kaminui ilgaamžiškumo.
Kūrenant skystu kuru ir dujomis toks įdėklas yra būtinas, nes be jo kamino mūras prisigers kondensato ir per šalčius suirs.
Per didelis galingumas – trūkumas
Išsirinkti katilą turėtų padėti specialistai, nes ne visada pastato plotas ir tūris yra patikimi rodikliai.
Pasak A. Klementavičiaus, nevertėtų rinktis žymiai galingesnio katilo, nei reikėtų šildymui šalčiausiu metu, esant 20-25 laipsniams šalčio. Nereikalingas katilo galingumas – trūkumas, nes šildymo sezono metu dažniausiai lauko temperatūra svyruoja tarp keturių laipsnių šalčio ir penkių šilumos, o šildyti reikia tik 25-35 proc. maksimalaus katilo galingumo.
Kuras geriausiai sudega tada, kai katilas nuolat dirba ne mažiau nei puse savo maksimalaus galingumo, o tokiu atveju patalpos gali būti peršildytos. Tada teks riboti į kūryklą tiekiamo oro kiekį, ir kuras pradės smilkti, padaugės anglies monoksido bei kitų nesudegančių dujų, o dalis už kurą sumokėtų pinigų nueis veltui.
Pasirinkus truputį mažesnio galingumo katilą, nei apskaičiuota šildyti namui, teks dažniau krauti kuro, bet jo sunaudojama bus mažiau.
Pasak A. Klementavičiaus, renkantis katilą reikėtų lyginti jo galią, įkrovos tūrį, patogumą krauti, konstrukcijos pranašumus, ilgaamžiškumą, prienamumą valyti vidiniams paviršiams, traukos reguliavimo įrangos darbo patikimumą ir kainą. Patikimiau rinktis žinomo gamintojo, turinčio savo atstovų tinklą, gaminį.
Beje, dažnai sunku apsispręsti, rinktis ketaus ar plieno katilą. A. Klementavičiaus teigimu, ketaus katilas atsparesnis korozijai, gali būti kūrenamas esant keletu laipsnių žemesnei katilo vandens temperatūrai, tačiau jo sienelės mažiau laidžios šilumai.
Plieninio katilo sienelių šilumos perdavimas geresnis, o vidiniai paviršiai lygūs, lengviau valomi. Įvertinus įkrovos tūrį ir galingumą šie katilai paprastai būna lengvesni, galingesni ir mažesnių gabaritų, tačiau toks katilas lengviau pažeidžiamas korozijos, kai kūrenamas drėgnas kuras ir į katilą grąžinamo vandens temperatūra yra žemesnė nei 55 laipsniai.
Pasak V. Trumpio, iš tiesų kiekvienas katilas atliks savo funkciją, jei tik nebus maža namo šilumos varža. Vamzdynai turi būti gerai izoliuoti, kad spustelėjus speigui jie neužšaltų.
„Tai priklauso nuo statybininkų darbo, bet, jei namo varža maža, jį verta apsišiltinti, kad pinigai už kurą nenueitų vėjais ir šildymas būtų efektyvus”, – pastebi V. Trumpis.
Taip pat patartina, kad visą šildymo bei ventiliacijos sistemą įrengtų ir ja rūpintųsi tik viena įmonė, kitaip, kam nors padarius klaidą ir iškilus nepatogumų, kaltųjų neliks.
Giedrė Norvilaitė