Į Klaipėdą koncertuoti atvykę linksmieji škotų muzikantai ketvirtadienį drąsiai vaikštinėjo apsivilkę savo tradicinius sijonus.
„Pas jus tikrai šalta, bet mums šaltis nebaisus. Pasižiūrėkite, kokia stora mano sijono medžiaga”, – juokėsi Gregoras Louris (Gregor Lowrey,) vienas iš trijų Škotijos instrumentinio ansamblio „Benachailly ceilidh band” narių. Škotai juokauja turį sijonų įvairiausiems gyvenimo atvejams.
Nors lietuviai nuo sijonuotų vyrų negalėjo atitraukti akių, Gregoras, Angusas Vieresas (Angus Wares) ir Deivis Sinkleris (Davy Sinclair) jautėsi akivaizdžiai pamaloninti tokio dėmesio.
„Po sijonais tikrai nieko nėra…”
Prieš ketvirtadienio koncertą Lietuvos krikščioniškojo fondo aukštosios mokyklos Michealsen centre šiek tiek parepetavę, škotai mielai sutiko pabendrauti su „Vakarų ekspreso” žurnalistais.
Pasitaisę sijonus, kad labai nesusiglamžytų, muzikantai klestelėjo į minkštasuolius ir nuoširdžiai atsakinėjo į klausimus.
Vos atvykę į Lietuvą škotai sako pastebėję, kad čia jie bus tikra egzotika. Pasak muzikantų, jie didžiuojasi savo šalies tradicijomis ir džiaugiasi galėdami jas skleisti pasauliui.
„Na, vis dėlto mes stengiamės nevilkėti kiltų per ilgai, tuo labiau jei yra šalta, – teigė Angusas. – Aišku, kad savo sijonus nešiojame ne visada.”
Deivis savo ruožtu patikino, kad tradicija nedėvėti po sijonu kelnaičių – vis dar gyva.
„Po sijonais nieko neturime… Labai geras vaizdas būna, kai aš langus valau”, – šmaikštavo Deivis, o kolegos tuo tarpu springo juoku.
Pirmą kartą Klaipėdoje
Škotų ansamblis Lietuvoje lankosi jau ne pirmą kartą, tačiau muzikantai dar niekada nebuvo koncertavę Klaipėdoje. „Puiki idėja buvo čia atvykti”, – džiaugėsi Angusas.
„Labai gražus miestas, – antrino jam Gregoras. – Mums buvo surengtas trumpas pažintinis turas per miestą. Tačiau norėtųsi pamatyti daugiau. Deja, laikas visada yra mūsų problema.”
Deivis: „Būtų smagu rytoj pamatyti jūsų senamiestį. Ir, žinoma, paragauti lietuviško alaus”.
Anot škotų, tai dar viena tradicija – būtinai paskanauti aplankytos šalies alaus.
„Man atrodo, kad lietuviai labai draugiški žmonės”, – toliau kalbėjo Deivis.
„Nevažiuotume, jei mums čia nepatiktų”, – tęsė Angusas.
„Sako, kad lietuviai – šalto būdo? Kur jau ten, kaip tik labai šilti”, – pagyrų negailėjo ir Gregoras.
„Tik gaila, kad nemokame kalbėti lietuviškai. Kelis kartus atvažiuoti nepakanka, kad kalbą išmoktumei”, – apgailestavo Angusas.
Mokė šokti
„Kad mokate puikiai groti, jau įsitikinau. O ar dainuojate?” – klausiu škotų.
Angusas juokdamasis: „Jūsų laimei, mes tik grojame…”
Gregoras: „Mes – instrumentinės muzikos atlikėjai”.
Angusas: „Grojame muziką šokiams”.
Gregoras: „Bet išgėrę šiek tiek vodkos galime ir uždainuoti…”
„Turite?”
Gregoras: „Turime viskio. Norite pamėginti?”
Netrukus Gregoras iš užančio ištraukė seną metalinę gertuvę ir ištiesė mūsų fotografui. „Taip taip, tikrai geras, namų gamybos. Viskis visada su mumis”, – šypsojosi muzikantas.
Deivis pastebi, kad visų šalių žmones škotiška muzika nuteikia labai linksmai. „Škotija garsi ne tik dūdmaišiais, – pabrėžė pašnekovas. – Mūsų muzika yra daug turtingesnė nei daugelis įsivaizduoja.”
Ansamblio nariai nevengia koncertų ir vestuvėse bei uždaruose renginiuose. „Mūsų muzika visur tinka, nes ji pralinksmina”, – patikino Deivis ir pridūrė: „Tikimės šį vakarą visus čia išjudinti”.
Anot muzikantų, škotiški ritmai puikiai tinka šokiams. Todėl pasirodymų metu jie patys moko klausytojus šokti. Šokti škotiškai.
Gregoras: „Mūsų muzika ir šokiai suvienija žmones. Visi mano, kad išmokti labai sudėtinga, bet mes patys pademonstruojame, ką ir kaip reikia daryti. Ir žiūrovai įsitikina, kad tai visai nesunku”.
Angusas: „Mūsų koncertuose šoka visi – ir seni, ir jauni, šeimos ir draugai. Ar jums su šiais batais bus patogu šokti? Aš jums padėsiu”, – geranoriškai pasisiūlė svečias.
Žmonos – nelaimingos
Visi trys muzikantai yra iš skirtingų Škotijos miestų. Paklausus, kaip dažnai jie keliauja groti į užsienį, Deivis atsakė: „Mano žmonos šito geriau neklauskit… Taip, ji tikrai nelaiminga”. Tuo tarpu Gregoras juokais ar visiškai rimtai tvirtino, kad jo žmona tik džiaugiasi jam išvažiuojant.
Pasakodami apie save muzikantai sakė visi trys turintys gražias šeimas, o vaikai esą seka jų pėdomis: visi muzikuoja. Anot Anguso, tai paglosto savimeilę.
„Aš turiu puikų namą, kuriame gyvenu su žmona ir savo merginomis… Na, gerai, juokauju, – toliau juokelius laidė Deivis. – Turiu du vaikus. Beje, jaunėlis varo mane iš proto! Jam patinka juodasis metalas ir AC/DC, tad visai neturiu ramybės.”
Giedrė Petkevičiūtė