Vienišas tėvas atrėmė likimo smūgį

Rokiškėnas Genrikas Minkevičius savo penkiolik-metį sūnų Žilviną laiko kūdikiu.

Prie invalido vežimėlio prirakintas paauglys negali apsieiti be pagalbos – jis nevaldo kairiosios kūno pusės, pats neapsitarnauja, negali net pakelti puodelio atsigerti.

„Kad taip bus, gydytojai prognozavo sūnui atsigavus iš pusantro mėnesio trukusios komos. Sakė, jog su juo reikės elgtis lyg su naujagimiu. Tie žodžiai buvo pasakyti prieš dvejus metus, tai Žilvinas dabar – kaip mažas vaikas”, – „Panevėžio rytui” pasakojo 58 metų G.Minkevičius.

Moterys – nepageidaujamos

Rokiškėnas jau gerus dvejus metus vienas rūpinasi neįgaliu sūnumi, kurį prie lovos prikaustė per avariją patirti sunkūs sužalojimai.

Neseniai vyras sužinojo, kad tik invalido vežimėlyje sėdėti pajėgiantį jo sūnų dar yra viltis pastatyti ant kojų.

„Tai būtų didžiausia laimė”, – „Panevėžio rytui” sakė vienišas tėvas.

Visą laiką ir dėmesį skiriantis neįgaliam sūnui, G.Minkevičius prisipažino apie asmeninį gyvenimą nebegalvojantis.

„Mano gyvenimas – Žilvinas”, – sakė vyras. Apie moteris tėvas užsimena tik tuomet, kai nori subarti mankštintis pritingintį sūnų.

„Sakau jam, jei sėdėsi be saiko prie kompiuterio ar spoksosi į televizorių, parvesiu mano moteriškę, tai ji čia pasirūpins tvarka”, – juokiasi G.Minkevičius.

Į tokius tėvo pašmaikštavimus sūnus reaguoja audringai. Dėl negalios sunkiai kalbantis vaikas tuomet žodžius paberia kaip žirnius.

„Jokių moterų šiuose namuose nebus”, – kategoriškai pareiškia berniukas ir, kad būtų tvirčiau, netgi trinkteli kumščiu į stalą.

Dėl tokio sūnaus elgesio tėvas nepyksta. G.Minkevičius tik džiaugiasi, kad jo vaikas kasdien vis labiau stiprėja, rišliau kalba ir gali atlikti vis daugiau judesių.

Partrenkė greitosios pagalbos automobilis

Minkevičių namai moters nėra matę jau 7 metus.

Žilvino motina našlaičiu sūnų paliko, kai jam buvo aštuoneri.

„Anksčiau sveikata nesiskundusi Nijolė kartą darbe smarkiai peršalo, susirgo ir mirė”, – apie netikėtą 52 metų moters, su kuria nesusituokęs išgyveno 23 metus, mirtį pasakojo rokiškėnas.

Tačiau po netekties jau bepradedančio atsitiesti našlio laukė dar vienas baisus išbandymas.

Po motinos mirties praėjus trejiems metams, penktą klasę baigiantis Ž.Minkevičius, važiuodamas iš draugo pasiskolintu dviračiu, pateko po greitosios pagalbos automobilio ratais.

Berniukui buvo kontūzytos galvos smegenys, jį ištiko sunkaus laipsnio koma.

Automobilio partrenktam vaikui lūžo kaukolės pamato bei galvos skliauto kaulai.

Be to, jam plyšo kairės ausies būgnelis, buvo sulaužyti rankų pirštai. Smarkiai nukraujavusiam mažamečiui buvo diagnozuota ir sunkaus laipsnio mažakraujystė.

Turėjo elgtis kaip su naujagimiu

Prie komos ištikto sūnaus G.Minkevičius sakė budėjęs, kol gydytojai išprašė jį namo, kad vyras neleistų veltui laiko.

Be gyvybės ženklų gulėjusį savo vaiką vis tiek dažnai lankydavęs vyras „Panevėžio rytui” pasakojo nekart mintyse su vienturčiu jau atsisveikinęs.

Todėl vyras iki šiol nepamiršo, kaip džiaugėsi išvydęs pirmuosius Žilvino pabudimo iš komos ženklus.

„Pirmiausia jis pajudino dešiniosios rankos mažąjį pirštą. Po kelių dienų pradėjo šiek tiek mirksėti”, – prieš dvejus metus buvusius jam labai svarbius momentus lyg šiandien prisimena G.Minkevičius.

Po kelis mėnesius trukusio gydymo Panevėžio ir Rokiškio ligoninėse G.Minkevičius vaiką parsivežė į nedidelį kambarėlį mediniame name centrinėje Rokiškio gatvėje.

Anot vyro, su parsivežtu vaiku jis turėjo elgtis lyg su bejėgiu naujagimiu: mokyti jį valgyti, sėdėti, tarti žodžius.

Labdaros maistas sukėlė alergiją

Iki nelaimės iš atsitiktinių darbų vertęsis G.Minkevičius dabar su sūnumi gyvena iš pašalpų.

Nevilčiai pasiduoti neketinantis rokiškėnas iki ašarų graudinasi rodydamas kompiuterį, kurį nupirko visame mieste labdarą prieš metus rinkę Panevėžio kolegijos Rokiškio filialo studentai.

„Pagalbos neretai sulaukiu visai netikėtai”, – „Panevėžio rytui” pasakojo vyras. Rajono globos tarnybų rūpesčiu vaikui maistą tiekdavo labdaros valgykla.

„Tačiau Žilvinui nuo to maisto prasidėjo baisūs negalavimai – išbėrė kojas ir pilvą, prasidėjo žarnyno skausmai”, – prisiminė G.Minkevičius.

Negalavimų priežasties ieškoję Rokiškio medikai vaikui netgi išoperavo apendicitą, tačiau skausmai ir po to neatlėgo.

„Žilvinas sulyso, nebegalėjo nieko valgyti, viską išvemdavo”, – apie sūnų prieš kelis mėnesius apnikusį negalavimą pasakojo G.Minkevičius.

Galiausiai vaikas buvo gydyti išsiųstas į Vilniaus Santariškių vaikų ligoninę.

„Ten jis pradėjo sparčiai taisytis. Kokia liga buvo sūnų apnikusi, niekas man dorai nepaaiškino. Supratau tik tiek, kad Žilviną kamavo kažin kokia alergija, nuo kurios buvo išbėrę net jo vidaus organus”, – pasakojo G.Minkevičius.

Sudomino keistas kavinės lankytojas

Bijodamas vaikui duoti iš labdaros gaunamo maisto, tėvas jo atsisakė ir pasiryžo kaip nors verstis pats.

„Kartkartėmis užeidavau į netoliese esančią kavinę „Pagunda” nupirkti Žilvinui geresnio maisto. Kartą sutiktas kavinės savininkas man pasakė, kad maistą iš kavinės galėsiu imti už pusę kainos”, – apie netikėtą verslininko dosnumą pasakojo G.Minkevičius.

Vyriškis ir šiandien nežino, kad pusę jo neįgaliam sūnui parduodamo maisto kainos kompensuoja Rokiškio „Rotary” klubo nariai.

Apie neįgalų sūnų slaugančio vyro vargus pagalba ir labdara užsiimančio „Rotary” nariai sužinojo atsitiktinai.

Kiekvieną savaitę „Pagundoje” pietaujantys rotariečiai atkreipė dėmesį į dažnai kavinėn užsukantį kukliai apsirengusį vyrą, perkantį maistą išsinešti.

Sužinoję graudžią G.Minkevičiaus istoriją rotariečiai apsilankė jo namuose.

Ištiesė pagalbos ranką

Anot vieno iš klubo narių, J.Tumo-Vaižganto vidurinės mokyklos direktoriaus Antano Vagonio, rotariečius nustebino neįgalų vaiką slaugančio tėvo pasiaukojimas.

„Tačiau viename kambarėlyje be jokių patogumų gyvenantis vyras neturi sūnaus net kur nuprausti”, – baisėjosi A.Vagonis.

Tad pasitarę rotariečiai nutarė padėti G.Minkevičiui pagerinti buities sąlygas – pažadėjo nupirkti butą.

Vienas klubo narių, gydytojas neurologas Romualdas Šaferis, apžiūrėjęs Ž.Minkevičių, pasakė, kad įdėjus daugiau pastangų vaikas galėtų pakilti iš invalido vežimėlio.

Galbūt jis negalės laisvai vaikščioti, tačiau judėti be pašalinių pagalbos sugebėtų.

Po savaitės kitos tėvas su sūnumi ketina vykti į sanatoriją Druskininkuose. Grįžus iš ten, tolesne vaiko reabilitacija, anot A.Vagonio, ketina pasirūpinti rokiškėnai rotariečiai.

Diana Makšimienė

„Panevėžio rytas”