Klintas Ystvudas gimė 1930 metų gegužės 31 dieną San Franciske, darbininkų šeimoje. Išsilavinimą įgijo Oklendo technikos mokykloje, vėliau mokėsi verslo Los Andželo koledže, kur gavo stipendiją atlikęs privalomąją tarnybą armijoje. Klintui, kaip JAV ginkluotųjų pajėgų eiliniui, teko dalyvauti kare su Šiaurės Korėja.
Pirmasis žymesnis jo darbas buvo vaidmuo teleseriale, vėliau Ystvudas filmavosi Europoje pas Serdžą Leonę „spageti” vesternuose, kurie išgarsino juos abu. Klinto, kaip režisieriaus, debiutas buvo 1971 metais – filmas „Sugrok man paslaptingai”.
Kaip jautėtės, kai gavote antrąjį „Oskarą”?
Labai gerai – ir jau antrą kartą. Prisimenu, kai 1972 m. „Oskarų” ceremonijos organizatoriai paprašė manęs paskelbti nugalėtoją geriausio filmo nominacijoje. Tai nutiko tuomet, kai Čarltonui Chestonui nuleido padangą, ir mane įkalbėjo vietoj jo perskaityti ką nors iš Moisėjo kūrybos. Viskas praėjo siaubingai. Aš prisiekiau, kad daugiau niekada nebelipsiu į tą sceną. Tačiau praėjo kuris laikas, ir man teko vėl čia apsilankyti jau dėl savo paties gauto „Oskaro” – 1993 m. Ir dar kartą grįžti praėjusiais metais. Žinote, nepaisant priesaikų, aš esu laimingas. Taigi, jei norite pajusti visą jausmų gamą, bandykite visus dalykus antrą kartą.
Jūs daugelį nustebinote, kai ekrane pasirodėte savo paties filme…
Frenkio vaidmens atlikėjas buvo akivaizdus – mes su juo vienodo amžiaus, šiek tiek išmanau boksą, gaudausi temoje. Nors, kaip aktorius, buvau pasiryžęs išeiti į pensiją jau seniai, tačiau po filmo „Paslaptingoji upė”, pamatęs, kaip vaidina jaunieji aktoriai, neatsispyriau pagundai pasilikti. Tai taip užkrečiama, kad vėl grįžau į mūšį, nors ir laikau save aktoriumi pensininku.
Kaip apibūdintumėte savo darbo aikštelėje stilių?
Kai režisuoju, tai aikštelėje aptarinėjamos tik filmuojamos scenos techninės detalės. Aš leidžiu aktoriams veikti jų pačių nuožiūra. Stengiuosi sukurti tokią atmosferą, kurioje aktoriai galėtų atskleisti savo slapčiausius talentus, pasiduotų instinktams.
Kaip jums sekėsi dirbti su Morganu Frymanu ir Hilari Svonk?
Aš niekada nesu dirbęs su Hilari, bet visada galvojau, kad ji pritrenkiama aktorė. O su Morganu mes jau buvome dirbę kartu. Manau, kad jie abu yra geriausi iš geriausių, ir pats darbo su jais procesas pripildo mane dieviškų pojūčių. Galima įjungti kamerą netgi repeticijos metu, ir viskas pavyktų puikiai. Todėl, kad jie visada pasirengę. Tai galbūt net ne profesionalumo klausimas, o mūsų sielų giminystė.
Prieš „Oskarų” teikimo ceremoniją visi šnibždėjosi apie jūsų konkurenciją su Martinu Skorseze.
Mane labai sunervino tas faktas, kad mūsų filmai tapo varžovais. Aš labai gerbiu Martį ir visus jo filmus – netgi „Aviatorių”.
Kaip jūs režisuojate pats save?
Niekas niekada nematė, kaip aš vaidinu. Aš toks, koks ir esu. Vadovaujuosi savo jausmais jau daugiau nei pusę amžiaus ir vis dar nepalikau distancijos.
Kokia yra jūsų įprasta darbo diena?
Jau seniai dirbu su viena komanda. Žmonėms prireikia labai nemažai laiko prie manęs adaptuotis. Pirmąjį dublį visada darau labai kruopščiai, o tada jau viskas pasileidžia savo vaga. Net jeigu vėliau ir tenka repetuoti dar kartą, aš paprastai vis vien išsirenku pirmąjį dublį – dialogai visada geriau skamba, kai pasakomi pirmą kartą.
Kaip jums pavyko tiek metų išsilaikyti kino versle ir vis dar mėgti filmus?
Kiekvienos naujos juostos kūrimas man yra būdas sužinoti ką nors nauja. Tad mano patirtis paauga po kiekvieno filmo. Be to, kiekvienas naujas vaidmuo – kliūties įveikimas. Filme „Mergina, verta milijono” man teko suvaidinti labai prieštaringą žmogų.
Ką manote apie šiuolaikinį Holivudą?
Aš kuriu filmus suaugusiems žmonėms, ne jaunimo auditorijai, todėl apie Holivudą negaliu daug papasakoti. Išaugau tais laikais, kai kino teatruose rodydavo pačius įvairiausius filmus, ir aš pats stengiuosi kurti juostas, nepanašias į ankstesnius mano darbus. Tačiau šįkart man teko kartotis, filmuoti naują seno filmo versiją, ir nenorėčiau to daugiau daryti. Nemanau, jog būčiau iki šiol išlikęs kino versle, jei šitaip būčiau nuolat daręs. Įsivaizduokite – „Purvinasis Haris-10”! (K. Ystvudas dabar ruošiasi filmuoti antrąją „Purvinojo Hario” dalį, kurios premjera planuojama 2006 metais.)
Norite pasakyti, kad jūsų filmai keičiasi drauge su jumis?
Manau, jog mano filmai tampa labiau kameriniai, intymesni – rodoma, kaip keičiasi personažai, veikiami įvairių aplinkybių, sunkumų, kuriuos jie turi įveikti.
Ar jūsų filmus sieja kokia nors bendra tema?
Visos mano juostos apie svajotojus, žmones, kurie gyvena išgalvotame pasaulyje. Tuos, kurie klausosi savo instinktų. Mano personažai gyvena visuomenės periferijoje. Pakelėje. Ir net jei imsite jų ieškoti, vargu ar rasite.
Ar jau nusprendėte, apie ką bus kitas jūsų filmas?
Taip, mes su Stivenu Spylbergu rengiamės sukti juostą apie kareivius, vadinamus mūsų tėvų vėliavomis. Aš visada ieškau gerų istorijų ir džiaugiuosi radęs tinkamą. Ir apskritai, manau, jog didžiulė sėkmė yra ne tik filmuoti įdomią istoriją, bet ir vaidinti joje – išstudijuoji gausybę įvairiausios medžiagos, kad pagautum to laiko dvasią.
Jums greitai 75-eri – ar matote kokius nors rezultatus?
Jeigu kalbėtume apie kokius nors bendruosius dalykus, tai sulaukęs tokio amžiaus jau būni įgijęs rimtos gyvenimiškos patirties, disponuoji didžiuliu kiekiu informacijos – ir tam tikru momentu pradedi po truputį viso to netekti. Viskam savas laikas. O aš buvau labai lėtas mokinys. Tai, jog jau seniai įžengiau į septintą dešimtmetį, turi vieną didžiulį pranašumą – vienu metu imi ir supranti, kad niekas tau nieko jau nebegali padaryti, tad gali visus juos tiesiog pasiųsti velniop.
Ko nors gailitės?
Kiekvienas ko nors gailisi, tačiau gyvenimas vien gailintis yra neįmanomas. Mes visada galvojame: ir kodėl tuo metu neturėjome šiandieninio proto. Žinoma, yra filmų, kurie pralėkė pro mane, ir yra tokių, kuriuos man reikėjo praleisti. Bet vis dėlto dar lieka daugybė dalykų, kurie irgi buvo mano gyvenime, ir aš džiaugiuosi, kad viskas yra būtent taip.
O jeigu kalbėtume apie asmeniškesnius dalykus?
Nuo pat pradžios aš nieko kita ir neveikiau kaip tik dirbau – visą šeštą ir septintą dešimtmečius – kaip apsėstas! Tačiau dabar tai praėjo. Visus savo geriausius gyvenimo metus atidaviau šiai manijai, todėl šeimai likdavo labai nedaug laiko. Dina, mano žmona, labai mane palaiko, ji puikiai supranta, kad darbas – didžiulė mano gyvenimo dalis. Bet šeima, vidiniai santykiai yra svarbiausia.
Kaip jaučiasi septynių nuo 40-ies iki 8-erių metų vaikų tėvas?
Mėgau juokauti, kad kol mano vaikai man nepagimdys anūkų, tol aš lauksiu gimstant dar savų. Tai pritrenkiamas jausmas – vėl tapti tėvu sulaukus mano amžiaus. Manau, kad esu laimės kūdikis. Beje, man atrodo, kad nesąžininga, jog mano amžiaus vyras dar gali turėti vaikų, o moteris – ne.
Įdomybės
K. Ystvudo gyslomis teka vokiškas, škotiškas, airiškas ir angliškas kraujas. Savo pirmąjį vaidmenį jis gavo todėl, kad, režisieriaus nuomone, buvo panašus į kaubojų.
Aktorius mėgsta kartoti frazę: „Mano dramos meno mokytojas visada sakė, kad nieko nereikia daryti. Jis patarė imti pavyzdį iš Hario Kuperio, kuris nebijodavo stovėti kaip stulpas filmavimo aikštelėje”.
Savo pirmajai žmonai Megei Džonson, su kuria susituokė 1953 m., jis neleido turėti vaikų (nors 1964 m. jam gimė duktė Kimber nuo kitos moters). Tik po 15 metų bendro gyvenimo jie susilaukė sūnaus Kailo Ystvudo. 1972 m. Megė pagimdė Klintui dukterį Alison. Tais pačiais metais jie išsiskyrė.
Dabartinė Klinto žmona Dina Rouz, su kuria susituokė 1996 m., – buvusi televizijos žurnalistė. Tų metų gruodį ji pagimdė Klintui septintąjį vaiką – Morganą. Dina už Ystvudą jaunesnė net 35 metais!