Metų gydytoja išrinkta D.Zakarkaitė po darbo skuba ne į šiltus namus prie televizoriaus, o į slidžių trasą
Praėjusiais metais Lietuvos širdies asociacija metų gydytoja išrinko jauną Santariškių klinikos Kardiologijos ir angiologijos centro specialistę Dianą Zakarkaitę. Šią nominaciją ji pelnė ne tik už nuopelnus kardiologijos srityje, bet ir už sveikos gyvensenos propagavimą. Tai ją gerokai nustebino.
Tenka ieškoti atsvaros
„Kokia gi aš sveikuolė, gyvenu, kaip ir visi”, – gynėsi pašnekovė. Tačiau įsikalbėjus paaiškėjo, kad iš tiesų moteris, nors ir nestovi ant galvos ir nesimaudo eketėje, mieliau renkasi aktyvų laisvalaikio praleidimą, sveikai maitinasi, o tai ir yra geros savijautos pagrindas.
Maskvoje medicininės biofizikos studijas baigusi Diana svajojo tapti mokslininke. Tačiau likimas lėmė, kad ji dirba gydytoja, jau 13 metų toje pačioje darbo vietoje – Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikos Kardiologijos ir angiologijos centre.
Širdies echoskopijas bei kompiuterines tomogramas ligoniams atliekanti specialistė darbe dažnai užsibūna nuo ankstyvo ryto iki vėlyvo vakaro. Po pietų, nuslūgus pacientų, kuriems reikia atlikti tyrimus, srautui, ji sėda prie kompiuterio. Laukia mokslinis darbas, kuriam ji kasdien skiria laiko.
„Dabar jau mažiau, nes disertacija parašyta”, – sako pašnekovė. O kur dar budėjimai, kurie kai kada atima ir dalį savaitgalių.
Paklausta, ar stengiasi gyventi sveikai, ji tik nusijuokia: „Galima sakyti, gyvenu ligoninėje, o ar tai sveika, ar ne – sunku spręsti”. Kita vertus, kai darbą myli, suvoki, kad jis svarbus sergančiam žmogui, jis nėra kančia, nors krūviai ir dideli. Jie tokie ne vien iš meilės darbui, bet ir dėl geresnio atlyginimo. Tik taip įmanoma užsidirbti.
Tačiau iš Lietuvos emigruoti gydytoja tikina nesirengianti. „Man čia taip gera, be to, prisilaksčiau, kai mokiausi, gyvenau Maskvoje”, – juokauja ji.
Aišku, toks įtemptas gyvenimo tempas verčia ieškoti atsvaros, atsipalaidavimo. Atrodo, kad energija trykštančiai jaunai moteriai tai ne problema. Ji randa širdžiai mielų užsiėmimų.
Geriausiai pailsi gamtoje
„Neturiu laiko nei sporto klubams, nei kuo nors panašiu neužsiimu”, – tikina gydytoja. Vis dėlto, kai pagaliau ištaiko laisvo laiko minutę, D.Zakarkaitė pripažįsta negulinėjanti ant sofos prie televizoriaus, o skubanti į gamtą.
Šiltuoju metų periodu beveik kas savaitgalį ji važiuoja į Utenos rajoną, kur kaime yra jos močiutės tėviškė. Šalia miškas, netoliese ir ežeras. Tačiau ir čia Diana neskuba ilsėtis. Mėgsta ūkio darbus ir jų nesikrato.
„Net ožkas kaimynė išmokė melžti. Sako, pabandyk, ožka – tai ne kompiuteris. Ir tikrai, pavyko, nors ir ne iš karto”, – juokiasi gydytoja. Ir prasitaria, kad ne tik mėgsta melžti ožkas, bet ir geria jų pieną. „Labai skanu ir sveika”, – sako.
Ji labiausiai mėgsta pieno produktus, todėl jų valgo daugiausiai. Tačiau neatsisako ir mėsos, ir regis, tokio nesveiko patiekalo, kaip cepelinai.
„Juk svarbu ne tik ką valgai, bet ir kiek. Jei nepadauginsi, valgysi su saiku, tikrai nepakenks ir cepelinai”, – svarsto pašnekovė. Ir kaip netikėsi, pažvelgęs į liekną jos figūrą. Diana visiškai negeria kavos, tik arbatą. „Tiesiog nemėgstu, taip įpratau nuo vaikystės, o ne dėl to, kad manyčiau, jog kava nesveika”, – patikina ji.
O štai vyno ar kito gėrimo taurės ji neatsisako. Jei yra kokia proga ar gera draugija, kodėl gi neatsipalaiduoti.
Nenustygsta vienoje vietoje
„Na, matote, visai neturiu ką papasakoti apie savo sveiką gyvenimo būdą”, – sako Diana. Tačiau po kelių minučių išsitaria, kad draugai ją vadina miško žmogumi. Miškas ją traukia dar nuo tada, kai dar mokykloje sportavo, buvo orientacininkė.
Be gamtos, pasivaikščiojimų gryname ore ji neįsivaizduoja poilsio. Ir kuo labiau jis laukinis, be jokio komforto, ypatingų sąlygų, tuo geriau. Tai būtinybė ir vasarą, ir žiemą. Tada, tiesa, ji į gamtą keliauja su slidėmis.
„Gaila, kad šią žiemą dar kaip reikiant nepasnigo. Kai būna pakankamai sniego, po darbo patraukiu į visai netoliese ligoninės esantį Verkių parką, kuriuo driekiasi slidžių trasos. Net namo prieš tai neužsuku, nes žiemą greitai temsta, o negi tamsoje slidinėsi. Įsimetu slides ir aprangą į mašinos, kuria važinėju į darbą bagažinę, ir pirmyn”, – pasakoja gydytoja.
Kelionės be komforto
Vasarą nepakeičiamas kelionių bičiulis – dviratis. Su draugių kompanija ji kasmet leidžiasi į dviračių žygius po Lietuvą.
„Čia dar yra tiek įdomių, bet užmirštų kampelių, kuriuos atrasti – didžiausias malonumas. Pasirenkame kokią nors vietovę, teritoriją, ir visą ją skersai išilgai išvažinėjame, apžiūrime apleistus kaimus, miestelius, kitus objektus. Nakvynės apsistojame pas vietinius žmones. Taip smagu, gera su jais pabendrauti”, – kalba pašnekovė.
Maža to, jos ir kelionių dviračiais dvasia užsikrėtusių draugių planuose – apvažiuoti Baltijos jūrą. „Na, aišku, ne vienu kartu, bet kasmet po gabalą. Sakykime, vieną vasarą įveikti Latvijos pajūrį, kitą – Estijos, Kaliningrado, Lenkijos ir taip toliau. Važiuoti planuojame palei pat vandenį, šlapio smėlio juosta. Nepravažiuojamas vietas aplenktume. Nakvotume palapinėse, ten pat pajūryje”, – dalijasi planais Diana.
Keliauti mėgstanti moteris išsirengia ir į tolimesnes šalis. Tačiau bendra taisyklė – niekuomet neguli ištisas dienas pajūryje ant smėlio, o kopia į kalnus, eina į žygius pėsčiomis po nepažįstamą kraštą, nakvoja palapinėse ir panašiai.
Giedrė Budvytienė